Po Islandijos Saulius manęs paklausė: „Na, kur važiuosime dabar?“
„Į Maroką.“ – atsakiau akimirksniu.
„Maroką? Kodėl ten?“ – į visus mano spontaniškus atsakymus Saulius visada iš pradžių reaguoja labai santūriai, – aš jau prie to pripratusi.
„Nes reikia.“ – toks paprastas atsakymas įtikino Saulių, prisėdome, nusipirkome bilietus ir labai ramiai gyvenome toliau.
Po kelių mėnesių mūsų lėktuvas nutūpė Tanžere – rankose laikiau Tahiro Shaho knygą „Kalifo rūmai“ – ją man parekomendavo mano „Facebook“ paskyros sekėjai, pasakę, kad ši knyga padės geriau suprasti Maroką. Dabar, kai rašau šį tekstą, sėdžiu Briuselio oro uoste, laukdama lėktuvo į Vilnių, o manęs kuprinėje laukia paskutiniai šešiasdešimt šios knygos puslapių. Nė nepajutau, kaip greitai ją susiurbiau. Labai gera knyga!
Pirmąją naktį apsistojome Tanžere – kaip mat pastebėjome pasiutusią vairavimo kultūrą, ryškiaspalvius moterų rūbus su skaromis, vyrus su burtininkus primenančiais apsiaustais, o įvažiavę į siauresnes gatveles, sulaukėme dėmesio ir mes – supratau, kad ramiau ir man, ir vietiniams gyventojams bus, jeigu prisidengsiu rankas ir galvą.
Prieš važiuodama į Maroką, ten jau buvusių lietuvių klausiau, ar reikia kažkaip ypatingai atsižvelgti į savo aprangą – beveik visos numojo ranka, tačiau aš susidūriau su visai kitokia patirtimi. Žinoma, ir Tanžere, ir visuose kituose miestuose jūs galite vaikščioti su šortais ir didele iškirpte raudonai išsidažiusios lūpas – kaip ir paprastuose paplūdimiuose jūs galite vaikščioti nuogi, bet... ar tikrai reikia?
Mano viena draugė man labai gerai paaiškino, kokio etiketo reikia laikytis keliaujant. Reikia niekada nepamiršti, kad esi svečiuose. Kai ateiname į svečius, mes nerėkaujame, apsidairome, kokia atmosfera ar nuotaika vyrauja tuose namuose ir prisitaikome. Manau, kad taip labiausiai pridera elgtis ir keliaujant.
Kiekviena šalis turi savo kultūrą ir savo tvarką. Mane erzina užsieniečių bernvakariai, kurie savo šlapimu taškosi po Vilnių. Mane erzina ir pietiečių gražuoliukų kompanijos, kurios į lietuves žiūri kaip į dar vieną turizmo atrakciją. Manau, kad turistas neturi elgtis kaip įsibrovėlis, juk jis tik svečias, kuris atvyko patirti tos šalies gyvenimą, – ne sugriauti ar pakeisti, o patirti.
Tai tokia mano nuomonė yra ir dėl skarų, ir dėl drabužių, dengiančių kelius bei alkūnes – jūs ir pačios jausitės taip geriau. Kai apsirengiau kukliai, eidama jaučiau pagarbą iš ten gyvenančių moterų, praeidamos pro mane, jos man labai gražiai šypteldavo. Vyrams taip pat – marškinėliai su rankovėmis ir kelnės. Šortai nebūtų išmintingas sprendimas. Bet čia tik mano rekomendacija.
Nepaisant to, kad Maroke kainos tikrai žemesnės negu Lietuvoje, o maisto skonis, spalvos lenkia prabangiausius mūsų restoranus, o jų pusryčiai... Kukliame viešbutyje, kuriame apsistojome, nusileidę į apačią papusryčiauti, išvydome ten sėdinčią močiutę, kuri vietoje kepė dieviško skanumo blynus! Taip pat galėjome mėgautis dieviško skonio arbūzais, apelsinais. Pasigardžiuodami gėrėme marokietišką mėtų arbatą, o galvą dar labiau svaigino jų raštų ir ornamentų gamos. Pro langelį uodžiau gaivų vandenyno orą ir niekaip negalėjau patikėti, kad gali būti taip tiesiog gerai.
Keliaudami į Maroką, planavome aplankyti Fesą, Kasablanką ir gal Marakešą. Bet atvykę kažkaip pajutome, jog visai nenorime didelių miestų – norisi gamtos. Juk kiekvieną dieną gyvename mieste, puikiai žinome, kaip atrodo asfaltas, bet štai, į Sacharos dykumą nenuvyksi kasdien!
Sachara tapo mūsų planu. Daug valandų važiavimo vingiuotais serpantinų keliukais. Būdavo jais ypač baisu naktį važiuoti – bet labai gerai yra tai, kad Saulius labai gerai vairuoja. Jeigu norėsite sekti mūsų pėdomis – jums reikės tikrai gero, ramaus, drąsaus ir patyrusio vairuotojo. Būkite atsargūs!
Pakeliui į Sacharą sustojome dviejuose miesteliuose – Šefšauene (Chefchaouen) ir Meknese. Šefšauenas, manau, yra vienas ypatingiausių miestelių pasaulyje. Jis tiesiog visas mėlynas! Mėlynos sienos, durys, grindys – tokia nuostabiai siurreali aplinka. Viena iš versijų, kodėl šio miesto sienas gyventojai dažo mėlyna spalva, yra ta, kad taip miestelį nudažė žydai pabėgėliai, kuriems pavyko išsivaduoti nuo Hitlerio režimo, o ši spalva simbolizavo jiems rojų ir dvasinį kelią.
Toliau keliavome į Meknesą, kuriame atsidūrėme vidurnaktį ir pakirdinome iš miegų riado administratorių. Riadai – labai svarbi Maroko dalis. Tai svečių namai, kurie turi savo vidinį kiemelį, daug įvairiaspalvių plytelių ir raštų bei ypatingus kambarius. Juos rasti nėra sunku – kiekviename mieste jų labai daug. Apsistojimo vietas mes rasdavome per booking.com ir visos kainavo iki 40 eur dviem žmonėms. Mes apsistojome Riad D'or – man ten labai patiko.
Mūsų plane buvo ir Uzudo (Ouzoud) krioklys – nuvykome į kalnus, tačiau jau temo, o iki krioklio mums sakė, kad teks eiti apie 2 valandas. Tai tiesiog pakvėpavome gražiu kalnų oru, pasivaikščiojome po mažesnius kriokliukus, išsimaudėme kalnų upelyje ir grįžome atgal.
Sachara... Žinot, daug rašytojų yra rašę apie tą nepamirštamą dykumos vėją arba apie dykumą gaubiantį žvaigždžių tinklą. Tai aš galiu patvirtinti, kad šie dalykai ten tikrai yra. Atvykome į Merzougą naktį, apsistojome Riad Moha, mus pasitiko pats Moha, papasakojęs visą savo šeimos istoriją. Apie tai, kaip jis dirbo 20 metų Ispanijoje, kad galėtų atstatyti šiuos senelio namus, apie tai, kaip jo tėtis išėjo pas jaunesnę moterį, apie tai, kaip jo šeima sunkiai verčiasi, tačiau jo užduotis yra padėti jiems ir pasiekti, kad jo Riad Moha suklestėtų.
„What do you do in life?“ – paklausė manęs Moha. „I write,“ – atsakiau. „So this is very goooood! You will write very goood comment about Riad Moha!“ – nudžiugo jis.
Ir, iš tikrųjų, tai yra marokiečių savybė – drąsiai prašyti sau naudos. Mes galvotume, kad tai labai įžūlu, neišdrįstume, o jiems tai labai paprasta. Maroke pripratome mokėti už viską. Nufotografavai vietinį – sumokėjai. Padėjo priparkuoti automobilį – sumokėjai. Parodė, kuria gatve eiti – sumokėjai. Vėliau išsisukdavome ir nemokėdami, bet nebuvo labai malonu. Dėl vietinių – stenkitės jų nefotografuoti, jie labai pyksta. Ir aš juos suprantu.
Išgėrę marokietiškos arbatos su Moha, pasiklausę berberų muzikos, aptarę begalę dalykų gyvenime, net pašokę – nuėjome miegoti, nes kitądien mūsų laukė dykuma.
Į dykumą mus nuvedė Omaras – berberas, nekalbantis jokia kita kalba. Dykuma yra kaip vandenynas, tik iš smėlio. Su savo bangom, vėju, karščiu, ošimu. Neleisiu sau daugiau nieko apie dykumą rašyti, bet man tai gražiau, nei ledynai, nei gražiausios gotikinės bažnyčios, nei vandenynas, nei viskas, ką esu mačiusi savo gyvenime.
Po Sacharos mūsų laukė ilgas kelias atgal iki Tanžero. Į Tanžerą grįžome po dviejų dienų. Jis mus pasitiko lietumi, o Tanžero senamiesčio gatvelės priminė pragarą. Daug prekeivių, kiekvienąsyk, kai priartėji prie jo palapinės, išgirsti: „Welcome! Welcome! My friend! Polska? Rusa? Take a look! I have a very special price for you!“
Tie šūksniai mus lydėjo visą laiką iš visų pusių. Gatve įvairiomis kryptimis lakstė begalės kačių, įvairiais kostiumais apsirengusių žmonių, jaunuoliai su motoroleriais zvimbė, seniai su vežimaičiais kliunksėdavo pro šalį, daug atsiveriančių durų, kažkas garsiai juokiasi, dainuoja ir nuolatos kažkas mums šaukia: „Welcome!“ – toks didelis verdantis puodas su daug burbuliukų tas Tanžeras.
Perskaičiau vieno keliautojo patarimą, kad Tanžero senamiestyje būtina pasiklysti. Supratau tai kaip užduotį. Išėjome su Sauliumi į senamiestį pasiklysti, o čia prie mūsų kur buvęs kur nebuvęs prisiklijuoja dvylikos metų berniūkštis, kuris šaukia mums: „Kasbah! Kasbah! Let's go!“ ir veda mus kažkur. Toks gyvas GPS, kuris nurodo, kada į dešinę ar į kairę. Einu ir nirštu. Mano užduotis pasiklysti negali išsipildyti. Pradedam labai mandagiai ir atsargiai jam sakyti: „Ne, ačiū, mes labiau norėtume sukti į kitą pusę...“ Ir jis atsako: „Okay!“, bet seka mus ir į tą pusę, komentuoja viską, į kur nukrypsta mūsų žvilgsnis, švilpauja ir dainuoja. Žinau, kad paskui paprašys pinigų ir, galiausiai, nuves į tą Kasbah – restoraną, kaip jis sakė: „My friend's restaurant. Very good!“
Žodžiu, įsitaisėme tokį įkyrų gidą. Einu ir niekaip nežinau, kaip jo nusikratyti. Galiausiai, kai jau visai susierzinau, kad šitas vaikigalis trukdo tiesiog paprastai pasivaikščioti, priėjau prie jo ir bandžiau kažką sakyti, kad norime vaikščioti individualiai. Jis pasakė: „Okay!“, bet vis tiek toliau ketino su mumis eiti. Tada aš pasakiau jam griežčiau: „Listen, we don't need you.“ Berniūkštis suraukė antakius, iššiepė dantis ir dingo kaip į vandenį. Na, štai, dabar galėjome pradėti pasiklysti Tanžere.
Tanžere mes pasiklydome, į Vilnių parsivežėme pilnus batus Sacharos smėlio, nuotraukose – pilna spalvų ir raštų, o dar lėktuve ėmėme svajoti, kada kitą kartą grįšime į Maroką ilgesniam laikui. Tai yra visai kita kultūra, visai kitas mąstymo būdas, kiti skoniai ir kvapai, bet, kaip sakė vienas nuostabus berberų prekeivis: „Mūsų kultūra nėra aukštesnė ar geresnė už kitas kultūras. Mes džiaugiamės, kad jūs ją vertinate ir savo ruožtu gerbiame visas kitas pasaulio kultūras. Ačiū, kad aplankėte mus, kad esame jums įdomūs.“
Ir, kai sakiau, kad visiems reikėjo mokėti pinigų – tai buvo vienas atvejis, kai ėjome link kalnų, papūtė vėjas ir nupūtė mano „kėpką“ į tokią nuokalnę, beveik po tiltu. Aš kaipmat pagalvojau: nieko tokio, išgyvensiu ir be „kėpkos“, Saulius dar ketino lipti, bet aš jį sustabdžiau, kai staiga prie mūsų pristriksėjo jaunas vyras, greitai nusliuogė į tą nuokalnę, pastvėrė mano „kėpką“ ir aš galvoju jau su nusivylimu: „Ir vėl reiks duoti pinigų...“, kumšteliu Sauliui į ranką, kad ruoštų piniginę, šis pasiruošia, vyrukas tiesia man „kėpką“, Saulius tiesia 20 dirhamų (apie 2 eurus), o tas vyrukas pažiūri mums tiesiai ir labai giliai į akis – taip, kad net suveria širdį ir man taip gėda pasidaro, o jis mums sako: „Ne, labai ačiū, aš ne dėl to tai dariau.“ Štai tokia pamoka mus ištiko kalnuose.
Na, ir įsivaizduokit, kad aš jums papasakojau tik 10 procentų viso to, ką patyrėme per 5 dienas Maroke. Kviečiu ir jus jį patirti.