Pirmą kartą viešai apie tai, kad Gleysonas dėl futbolininko karjeros prisistatydavo aštuoneriais metais jaunesnio savo brolio Gleytono vardu, papasakojote mūsų žurnalui. Dabar nesigailite, kad tai paviešinote?
Nežinau. Jeigu patys nebūtume papasakoję, gal dabar mažiau dėmesio būtų skiriama šitam įvykiui. Tačiau bet kuriuo atveju žurnalistai viską sužinotų, kai byla pasiektų teismą. Juo labiau kad tai nėra toks nusikaltimas kaip nužudymas ar kito žmogaus sužalojimas. Bet žiniasklaida vis tiek susidomėjo.
Brazilai daug šneka ir mažai daro. O mano požiūris kitoks – jeigu yra klaida, ją reikia ištaisyti. Todėl anksčiau ar vėliau turėjome šitą problemą išspręsti ir pamiršti. Viskas dėl to, kad gimė Izabella. Viskas dėl jos. Dėl šventos ramybės. Dėl buvimo kartu. Dėl galimybės turėti tikrą, oficialią šeimą.
Tačiau, kiek suprantu, vestuves dėl teismų maratono ir vėl atidėsite?
Mūsų sprendimui tuoktis įtakos tai tikrai neturės. Užtat gal turėsime laiko pasiruošti iškart dviem šventėms: ir vestuvėms, ir dukrytės krikštynoms.
Tavo gyvenimo draugas kaltinamas rimtu nusikaltimu – paso klastojimu.
Pasas nėra suklastotas. Jis – tikras, išduotas oficialių Brazilijos institucijų. Tiesiog tai – pasas su klaida. Net brazilai Barbosos nepatraukė atsakomybėn, nes pasas nebuvo pagamintas nusikalstamu būdu kur nors nelegaliai, rūsyje... Taip, Brazilija, kaip ir Afrika, dėl pasų ir kitų dokumentų turi begalę problemų. Barbosa iš namų Brazilijoje išvyko, kai jam buvo vos aštuoneri. Trys vaikai šeimoje, reikėjo uždirbti pinigų, padėti šeimai... Kai pradedi gyventi brazilišku ritmu, artimiau susipažįsti su to krašto kultūra, pamatai, kad tokios istorijos ir tokie likimai – labai dažni. Ten turbūt kas antras turi neaiškų pasą...
Kai Barbosa pirmą kartą atvyko iš Brazilijos į Belgiją, net angliškai nemokėjo ir pats jokių dokumentų netvarkė. Tai atlikdavo vadybininkas. Beje, jis vis klausinėjo apie Barbosos šeimą, gyvenimą. Šis ir papasakojo, kad turi aštuoneriais metais jaunesnį brolį. Vadybininkas užsiminė, kad jam, futbolininkui, jaunas amžius būtų į naudą. Bet tuo pokalbis ir baigėsi. Kai leidimas gyventi Belgijoje artėjo prie pabaigos, vadybininkas pasakė, kad viską pats sutvarkys, ir po kurio laiko Barbosai padavė pasą. Jame buvo Barbosos brolio vardas ir jo amžius. „Kur tu eisi? Ką aiškinsiesi, kai esi svetimoje šalyje, be pinigų?“ – vėliau man pasakojo Barbosa. Jis ir pats suprato, kad futbole reikia jaunų žmonių, vyresni nei trisdešimties ten nelabai pageidaujami. Kadangi pasas nebuvo padirbtas ar suklastotas, Barbosa vėliau daug metų su juo keliavo, dirbo, gyveno. Jeigu jis būtų buvęs skirtas daryti ką nors nusikalstamo, būtų viena. Bet pasas buvo tam, kad Barbosa galėtų žaisti ir padėti savo šeimai.
Kas, jeigu iš tiesų Gleysonas bus įkalintas trejiems metams, kaip dabar kalbama?
Galbūt galėtų taip būti, jeigu... Jeigu pasas iš tiesų būtų suklastotas. Jeigu Barbosa vengtų atsakomybės, išsisukinėtų. Jeigu anksčiau būtų buvęs teistas... Bet taip nėra, todėl, manau, bausti nėra už ką. Tikiu, kad viskas bus gerai, kad pagaliau viskas susitvarkys. Juk mes jau tiek daug visko padarėme, tiek biurokratinių barjerų perėjome, kad dabar tikrai eisime iki pabaigos.
Svarbiausia, kad tvarkydami dokumentus Lietuvos institucijose mes patys viską papasakojome. Policijoje tyrėja, išklausiusi mūsų istoriją, užtikrino, kad greičiausiai iki teismo prieita nebus, prokuroras bylos nekels. Ir staiga – keliama byla! Į mūsų namus ateina prokuroras, liepia pasirašyti kažkokius dokumentus. Sako, kad bijo, jog pabėgsime iš Lietuvos... Sakau: „Jeigu žinotumėte, kiek pinigų ir laiko išleidome tam, kad galėtume likti Lietuvoje, neabejotumėte mumis. Nusprendėme gyventi čia. Ir viską padarysime, kad čia liktume.“
Šitame procese esi liudininkė, posėdyje rugsėjo mėnesį turėsi papasakoti, ką žinai.
Liudininkė iš manęs bus visai nekokia – nieko nežinau, nieko nemačiau. Na ir kas, kad rankose laikiau žmogaus pasą. Pagal ką turėjau atskirti – tikras jis ar ne? Bet kadangi visi šitie aiškinimaisi prieš tai ilgą laiką vyko Brazilijoje, jau spėjome priprasti. Barbosa skyrėsi sunkiai, net kelerius metus tvarkė dokumentus. Pamenu, žiūrėdavau braziliškus serialus ir stebėdavausi: negi tai įmanoma?! Dabar žinau, kad braziliškos aistros ten verda ir realiame gyvenime... Keisčiausia, kad dabar tos aistros persikėlė ir į Lietuvą.
Seniau buvai kalbinama dėl muzikinės veiklos ar asmeninio gyvenimo peripetijų. O dabar esi rodoma kriminalinėse žinių rubrikose. Koks jausmas būti štai tokio dėmesio centre?
Per pirmą posėdį turėjau sėdėti ne teismo salėje, o koridoriuje. Laukiau, kol mane iškvies liudyti, ir mačiau, kaip prie teismo salės ima rinktis žurnalistai – su fotoaparatais, kameromis... Buvau šokiruota: vadinasi, Lietuvoje nebėra apie ką rašyti! Žinių laidoje apskritai anksčiau niekada nebuvau rodoma! Puikiai suprantu, kad tas ypatingas dėmesys Barbosai – dėl manęs. Tačiau aš dabar dainuoju tik specifiniam klausytojų ratui, aktyviai nekoncertuoju. Ir Barbosa jau seniai nebežaidžia. Kuo mes galime būti įdomūs žiniasklaidai? Bet kažkodėl jaučiu, kad per kitą posėdį susirinks dar daugiau žurnalistų...
Beje, vos tik per žinias mus parodė, iškart sulaukiau kelių skambučių ir kvietimų koncertuoti! Paradoksas...
