Į fotosesiją su dviem vaikais, tačiau be mylimojo atėjusi Beata neslėpė pavargusi nuo biurokratinių kliūčių – būtent dėl to Gleytonas gal net Kalėdoms nespės atskristi į Lietuvą. „Bet viskas įveikiama, kai šeimoje vyrauja meilė ir taika“, – šypsosi moteris.
Atrodytų, tokio dalyko kaip nėštumas paslėpti neįmanoma. Tačiau kalbų ir gandų, kad laukiesi, pasigirdo vos vienas kitas ir vėl nutilo. Kaip tau pavyko pasislėpti?
O juk aš iki septinto nėštumo mėnesio dar koncertavau! Važinėjau su grupe po visą Lietuvą, po tris koncertus per savaitę turėjau. Pilvukas buvo, bet labai nedidelis, nes nevalgiau tiek, kiek norėjau. Taisyklė, kad laukiantis valgyti reikia už du, – neteisinga. „Privalgyti“ dvidešimt kilogramų labai greitai gali. O aš papilnėjau tik tiek, kiek reikėjo dėl vaiko. Tai, kad man pasisekė iki septynių mėnesių nutylėti tokį dalyką, – tikras stebuklas.
Kodėl nusprendei dingti iš spaudos puslapių, nebedalyti interviu?
Besilaukianti moteris žino, kokie trapūs yra pirmieji trys mėnesiai: bet koks susinervinimas gali daug kainuoti. Būdavo, atsiverčiu straipsnį, kuris... parašytas be manęs, ir piktinuosi... Kuo toliau, tuo mažiau norėjau dalytis savo gyvenimu ir paslaptimis. Dabar žinau: jeigu nori, Lietuvoje tikrai galima pasislėpti.
Gimdyti išvažiavai į Braziliją?
Norėjau gimdyti Lietuvoje, bet biurokratinės kliūtys pasirodė neįveikiamos: Gleytonas su viza tik tris mėnesius gali būti Europoje. Lietuvoje būčiau turėjusi gimdyti viena. Antra – norėjosi visiškos ramybės ir privatumo. Išjungti mobilųjį telefoną Lietuvoje nebeužtenka. Žurnalistai kuo ramiausiai gali sužinoti, kurioje tu ligoninėje, kada gimdai... Gali įsiveržti į palatą ar medžioti tave... Po to, kai oficialus mūsų skyrybų dokumentas, kurį surašėme su buvusiu vyru, kažkokiu būdu atsidūrė spaudoje ir visa Lietuva perskaitė, kokios mūsų skyrybų priežastys, kas augins vaiką ir kiek gausiu alimentų... Po to man pasidarė baisu. Nesu tokia žvaigždė, kuri dėl šlovės aukotų savo gyvenimą. Dainavimas – toks pat verslas kaip bet kuris kitas. Kodėl vieni verslininkai gali sau leisti nekalbėti apie asmeninį gyvenimą, o mes privalome? Kas pasakė, kad privalome?!
Dėl visų šių priežasčių nusprendžiau gimdyti Brazilijoje. Turėdama gydytojo leidimą su sūnumi Tomu nuskridau į San Paulą. O po savaitės gimė Izabella.
Visi laukė, kad dukra bus tamsesnė, panašesnė į tėtį, bet lietuviški ir lenkiški genai „pramušė“
Negi nebuvo baisu, kokia medikų priežiūra tavęs laukia Brazilijoje? Kokios ten ligoninės ir tradicijos?..
Šiandien yra toks dalykas kaip internetas: įsijungi ir viską, ko tau reikia, sužinai. Paaiškėjo, kad Brazilijos sveikatos priežiūros sistema – viena geriausių pasaulyje. Net Holivudo žvaigždės važiuoja ten operuotis, nes pati paprasčiausia operacija prilyginama plastinei ir atliekama itin kruopščiai, stengiamasi nepalikti randų. Klinikose dirba apsaugos darbuotojai, kiekvienai gimdyvei skiriama po dvi sesutes, tau neleidžiama net piršto pajudinti. Užtat buvo dalykų, kurie ir nelabai patiko: pavyzdžiui, lankymas – tik valanda per dieną, o vaikai iki dvylikos metų į palatas visai neįleidžiami. Be to, net jeigu nori nueiti į tualetą, kuris yra čia pat, palatoje, vaiką turi atiduoti seselei ar pasikviesti apsaugos darbuotoją.
Sako, savos sienos padeda... O ten gimdant šalia nebuvo net tavo mamos...
Tu neįsivaizduoji, kas yra brazilai! Dar prieš man atvažiuojant, mums su Gleytonu buvo paruoštas kambarys jo tėvų name, lovytė būsimam vaikeliui pastatyta, viskas apgalvota... Rūpesčio ir dėmesio man tikrai pakako.
Gimdymo diena apskritai buvo labai keista: visi namiškiai kažkur išsivažinėjo, o aš išsimaudžiau duše, pasidažiau, susitvarkiau plaukus... „Ai, vis tiek dar geras mėnuo iki gimdymo...“ – ramiai suskaičiavau ir išsitraukiau Brazilijoje pirktą naują nagų laką „Diablo“ – ryškiai raudonos spalvos. Nusilakavau nagus, apsivilkau pasakiškai gražią mėlyną suknelę... Ir staiga jaučiu, kaip bėga vandenys! Puoliau skambinti Gleytonui: jis – kitame miesto gale. Supratome, kad namo grįžti nespės, todėl sutarėme susitikti ligoninėje. Nuvažiavome ten su Gleytono mama ir broliu. Įprastai prieš gimdant turi užpildyti kalnus dokumentų, pasimatuoti, pasisverti... Visų šitų procedūrų man niekas nebedarė. Nuvežė tiesiai į operacinę, po keliasdešimties minučių jau gimė dukra. Gleytonas atvažiuoti taip ir nespėjo. Į operacinę jo nebūtų įleidę. Tačiau jis labai išgyveno ir guodėsi artimiesiems: „Beata mane užmuš!“ Juk mes tiek tarėmės, kaip jis dalyvaus gimdyme, kaip kartu važiuosime...
Koks Gleytonas tėvas?
Sako, brazilas vyras pradeda žiūrėti vaiką, kai su juo jau galima bendrauti, kartu vaikščioti. Bet Gleytonas kitoks: Brazilijoje penkiskart per naktį keldavosi pašildyti pienuko. Mano vaikas nežino, kas yra pilvuko skausmai, nes tėtis nupirko specialų buteliuką, kuriame nesikaupia bakterijos. Po kiekvieno maitinimo jį dezinfekuodavo pats... Jis tikrai labai rūpestingas tėtis.
Brazilijoje vaikai apskritai auga kitaip. Jie – nuolat ant rankų, nešiojami visų iš eilės. Su kūdikiais ant rankų mamos ir miega, ir valgo, ir pasivaikščioti eina. Vieną akimirką sukiojosi po virtuvę, kitą – jau eina į parduotuvėlę už kampo. Būdavo, močiutė ar kuris giminaitis pasiima Izabellą ir kažkur nešasi... Man – panika! Galiausiai buvo paskelbta, kad Beata neduoda vaiko: nori, kad būtų prie jos. Aš nerimauju, o jiems keista, ko nervinuosi. Kai gyveni šeimoje – kitokioje šeimoje – pats turi prie visko prisitaikyti. Tiesą sakant, man buvo net įdomu pažinti jų tradicijas. Pavyzdžiui, Brazilijoje keturiasdešimt vieną dieną moteris neturi nieko daryti. Ten visi žiūrėjo į mane lyg į pasiutusią, nes aš grįžusi namo jau pirmą dieną pati nuėjau praustis, kuo ramiausiai laksčiau iš antro namo aukšto į pirmą ir atgal. Brazilijoje moterys daugiau nei mėnesį – lyg mirštančios gulbės, aplink kurias namiškiai šokinėja. Tokia tradicija! Arba septintą dieną vaiko negalima išnešti iš kambario ir leisti, kad kas nors į jį žiūrėtų. Negalima tai negalima... Juk kai Gleytonas yra Lietuvoje, jam irgi tenka su daug kuo susitaikyti. Jis apskritai dėl manęs pakeitė visus savo gyvenimo ir mitybos įpročius. Ir niekada dėl to man nepriekaištavo.
Abu norėjote mergaitės?
Kartais pavartau senus straipsnius, savo kadaise duotus interviu. Viename radau, kad gimus Tomui, pasakiau: „Dabar noriu mergaitės.“ Paskui tokie norai pasimiršta, nuslopsta. Bet kai supratau, kad laukiuosi, iškart ėmiau galvoti apie dukrą. Ir su Gleytonu pačią pirmą pažinties dieną kalbėjomės, kad abu turime po sūnų ir kaip norėtume mergaitės...
Paklausiu tiesiai šviesiai: o kokios spalvos Izabella?
Ji tik truputį tamsesnė (juokiasi). Ir aš maniau, kad bus tamsiaodė. Pirmas visos mano šeimos klausimas buvo toks pat: kokios spalvos Izabella? Draugės, kurios šimtą metų neskambino, ir tos pirmiausia klausė: kokia odos spalva? Visi laukė, kad dukra bus tamsesnė, panašesnė į tėtį, bet lietuviški ir lenkiški genai „pramušė“ (juokiasi). Izabellos akys rudos, tačiau aplink rainelę – mėlyna juosta. Dabar laukiame, patamsės ar taps šviesesnės.
Namo grįžai prieš kelias savaites. Kaip sekasi adaptuotis?
Labiausiai ilgiuosi braziliškos saulės: iš ten, kur viskas balta, gražu ir trisdešimt šeši laipsniai šilumos, atskridau, kur dvidešimt laipsnių šalčio! Pilka... tamsu... gripo epidemija... kaukės... Baisu!
Vis prisimenu atsisveikinimą su Gleytono artimaisiais: lyg muilo operoje visi susirinko palydėti – tėvai, giminaičiai, kaimynai... Visi verkė... Mes su sūnumi – irgi...
Prisimenu, pasakojai, kad tavo tėvai – tradicinių pažiūrų žmonės. Todėl pirmas didelis smūgis jiems buvo tavo skyrybos su vyru. Antras – kad naujas išrinktasis yra juodaodis. O dabar dar ir kūdikio susilaukei nesusituokusi su Gleytonu. Nepriekaištavo?
Kai tik pradėjome susitikinėti su Gleytonu, visko buvo. Bet kai pusmetį pagyvenome su mano tėvais, prietarai išgaravo. Visi susidraugavo, ypač mano sūnus Tomas Gleytoną priėmė lyg savą. Brazilijoje jis manęs net paklausė: „Mano tėtis liko Lietuvoje. Ar galėčiau čia Gleytoną vadinti „pai“? Portugališkai šis žodis reiškia „tėvas“. Man atrodo, tai – svarbus pripažinimas.
Kodėl nesituokėte, kai sužinojai, kad laukiesi?
Gleytonas jau buvo išsiskyręs su žmona, o mano popieriai įstrigo. Skyrybų dokumentą gavau tik vasarą, kai buvau jau šeštą mėnesį nėščia. Pagalvojome: kokios čia vestuvės su pilvu... Bet vestuvės tikrai bus. Pasipiršta seniai. Ir net vaikas yra! Labai norėčiau, kad kai eisime tuoktis, Izabellai jau būtų metukai, kad ji lakstytų aplinkui mus... Santuoka tikrai bus tas pagrindas, ant kurio toliau kursime gyvenimą.
Vis prisimenu atsisveikinimą su Gleytono artimaisiais: lyg muilo operoje visi susirinko palydėti – tėvai, giminaičiai, kaimynai... Visi verkė... Mes su sūnumi – irgi...
Kai pradėjote draugauti, ne vienas sakė: draugystė su užsieniečiu – neilgaamžė... Bet praėjo jau daugiau nei treji metai, susilaukėte vaikelio ir, panašu, nušluostėte nosį kritikams.
Pažįstu ne vieną mišrią porą. Per šitą laiką beveik visos jau iširo. Ilgai galvojau, kodėl taip yra. Kai santykiai kuriami dėl tokių priežasčių kaip „jis – užsienietis“, „ji – blondinė“, gal nieko ir neišeina. Bet aš dažnai prisimenu mūsų su Gleytonu susitikimą: pamačiau jį ir viskas pasidarė aišku. Tik nusišypsojo, o atrodė, kad sutikau žmogų, kurį pažįstu šimtą metų.
Mums įrodinėjo: „Pradėsite gyventi kartu, atsitrenksite į buitį...“ Po pusės metų ėmėme gyventi kartu ir tą pradžią aš prisimenu kaip geriausią laiką – negirdėjau nė vieno priekaišto, kad ne tą pagaminau ar lėkštės neišploviau. Ir vienu televizoriumi kuo puikiausiai pasidalydavome. Iš ankstesnio gyvenimo žinau, ką reiškia viską daryti vienai. O atsiradus Gleytonui pajutau, kad gyvenu su žmogumi, kuris ne trukdo, o tik padeda. Jis niekada nekelia balso. Mes dar net nebuvome susipykę! Jei pradedu dėl ko nors priekaištauti, pykti, jis tuoj nuramina: „Taip, Beata, tu teisi...“ Kartą taip, antrą ir baigėsi mano bangavimai. Gleytonas neslepia, kad svajoja apie šeimą, kur būtų tik meilė, tolerancija ir jokių pykčių. Pati iki šiol galvoju: ar visa tai realu? Nesitikėjau, kad taip gali būti.
Kur žadate gyventi?
Izabella tikrai turės Lietuvos pilietybę. Į Braziliją, matyt, važiuosime tik atostogauti, nes Gleytonas jau dešimti metai gyvena Europoje, dabar darbo turi Vokietijoje. Logiška, kad gyvenimas dėliojasi čia. Aš žadu ir toliau užsiimti muzika bei sportu. Mane net Brazilijoje sugebėjo susirasti buvusi futbolo žvaigždė, treneris Marcelo Veridiano ir pasiūlė kartu dirbti su prekės ženklo „Puma“ projektais. Be to, esu tokių atlikėjų kaip Katerina ir Ilja Vatkin prodiuserė, kuriu dainų tekstus ir muziką. Mano, kaip dainininkės, penkiolika metų gyvuojančios grupės „Funky“ vokalistės, gyvenime viskas jau buvo: ir auksiniai albumai, ir geriausios metų grupės titulai, ir sėkmė Rusijoje... Man liko paskutinis albumas. Kai tai sakau, pačiai keista, nes nuolat, net šiais laikais, gaunu kvietimų koncertuoti, leisti albumus. Vis dar esu turbūt vienintelė atlikėja, dainuojanti ir lietuvių, ir lenkų, ir rusų kalbomis. Tačiau man liko paskutinis albumas, tada būsiu tik kitų muzikantų prodiuserė.
Apie ką svajosi, kai laikrodis pradės skaičiuoti naujuosius metus?
Visą gyvenimą mano tikslas buvo turėti šeimą. Ar dainavau, ar siekiau karjeros Rusijoje, Amerikoje, bet visada grįždavau į tėvų šeimą, pas artimuosius. Paskui sukūriau savo šeimą. Jos nepavyko išsaugoti, nors stengiausi iki paskutinės minutės. Gal dar daug ko bus, bet dabar galiu pasakyti, kad turiu tikrą šeimą. Izabella į ją įnešė stabilumo. Kol buvome tik dviese su Gleytonu, gal ir tėvai nerimtai žiūrėjo, ir daug kas nesitikėjo, kad ilgai būsime kartu... Bet Izabella mus tvirtai sulipdė. Ji – tikra šaunuolė. Pagimdžiusi Tomą, jaučiau didelę atsakomybę, net nerimą, o dabar atrodo, kad svajonė atėjo į mano gyvenimą ir išsipildė.
Kadangi man ir mano šeimai viskas gerai, svajoju padėti kitiems. Kai esi tvirtas, laimingas, sveikas, norisi, kad ir kitiems gerai sektųsi. Kai tai supratau, šitos Kalėdos man tapo pačios nuostabiausios per pastaruosius kelerius metus. Be to, tėvai norėtų, kad visi persikeltume į jų pastatytą namą. Kažkada troškau pabėgti ir būti savarankiška, o dabar vis dažniau pagalvoju: kaip būtų gera gyventi kartu, kad vaikai jaustų artimą ryšį su seneliais... Svajoju ir per šventes, ir kasdien būti su savo šeima.