Uždarųjų patalpų lengvosios atletikos čempionate, vykusiame šių metų kovą Stambule, Sonata užėmė ketvirtąją vietą – tai aukščiausias pasiekimas Lietuvos barjerinio bėgimo istorijoje. Tačiau pati sportininkė rezultatų nesureikšmina ir į galimybes sužibėti pirmojoje savo olimpiadoje vertina santūriai: „Kuo mažiau tikiesi, tuo lengviau dirbti ir siekti rezultatų. Siekti meistriškumo – juodas darbas, bet man patinka save nugalėti.“
Londono olimpiada buvo tavo, kaip sportininkės, tikslas, įprasminantis sunkų daugybės metų darbą?
Ne vien olimpinės žaidynės sportininko gyvenime svarbios, todėl tiesiog ruošiuosi dar vienoms varžyboms ir tuo mėgaujuosi. Man daugiau laimės suteikia asmeniniai rekordai – džiugina žinojimas, jog tobulėju, nestoviu vietoje.
Barjerinis bėgimas Lietuvoje – ne pati populiariausia sporto šaka. Kodėl iš visų lengvosios atletikos šakų pasirinkai būtent jį?
Vaikystėje išbandžiau ne vieną sporto šaką: plaukimą, krepšinį. Vėliau mano gyvenime atsirado lengvoji atletika: mokantis penktoje ar šeštoje klasėje mokykloje vyko kažkokios varžybos, kuriose trenerė Nina Gedgaudienė, taip pat buvusi barjerininkė, mane ir pastebėjo. Šis sportas man iškart patiko. Tuo metu barjerinį bėgimą lankė metais vyresnė mergaitė, buvo čempionė, niekas jos negalėjo aplenkti. Kadangi vos atėjusi nedaug nuo jos atsilikau, apėmė milžiniškas noras vieną dieną ją būtinai aplenkti – tai tapo puikiu stimulu daug treniruotis. Turbūt labiausiai barjerinis bėgimas mane „užkabino“ tuo, kad tai – ne komandinė sporto šaka, joje tenka atsakyti pačiai už save.
Kokios mintys sukasi galvoje, kai žengi prie starto linijos ir suvoki, kad teks varžytis su stipriausiomis pasaulio sportininkėmis?
Paprastai stebintys varžybas jaudinasi labiau nei patys sportininkai. Mano mama po pasaulio lengvosios atletikos patalpose čempionato Stambule niekaip nesuprato: „Vaikeli, kaip tu susidorojai su jauduliu?! Aš taip negalėčiau.“ O aš, pamenu, nė kiek nesijaudinau, buvau absoliučiai rami. Per apšilimą ar eidamas prie starto linijos paprastai galvoji tik apie tai, kaip bėgti. Šuolių į tolį ir disko metimo rungtyse sportininkai turi tris bandymus, o barjerinio bėgimo – vos vieną: pasiseks arba ne. Todėl ir nemėgstu prognozuoti, kas bus: gali pusę metų ruoštis varžyboms, o užteks vienos nesėkmės, kryptelėjusios kojos, kuri užkabins barjerą, ir viskas nueis perniek.
Galima varžyboms pasirengti labai gerai, bet jei prieš startą su savimi, su jauduliu nesutvarkysi, gero rezultato greičiausiai nepavyks pasiekti, – manau, penkiasdešimt procentų sėkmės priklauso nuo psichologinio pasirengimo. Baimė, išsiblaškymas, per didelis pasitikėjimas savo jėgomis – daug dalykų sportininkams pakiša koją. Todėl yra psichologų, padedančių pasirengti varžyboms, tačiau jų paslaugomis naudotis kol kas neteko. Kiekvienos varžybos man – šventė, galimybė parodyti save, rezultatus, kurių pavyko pasiekti sunkiu darbu. Ką čia slėpti: dėmesys man patinka (šypsosi).
Kada supratai, kad treniruotės – daugiau nei vien būrelis po pamokų?
Man iki šiol tai – savotiška pramoga, žaidimas. Daugelis mūsų sportuoja iš idėjos, tad ar galima tai pavadinti darbu?
Bet gyventi iš sporto įmanoma?
Jei visiškai neuždirbčiau, vargu ar galėčiau sportuoti: darbo suderinti su rimtu sportu neįmanoma, o sportuoti savo malonumui, nesiekiant rezultatų, galima ir sporto klube. Už tai, ką veikiu, gaunu dienpinigius, bet jie nedideli, todėl ir negaliu to pavadinti darbu. Laimei, kol studijuoju, galiu tai sau leisti.
O kas bus po olimpinių žaidynių – nežinau. Mano draugas Mantas, taip pat barjerininkas, šiemet baigia studijas Amerikoje, ką darysime toliau, dar nenusprendėme. Mantas gal ir norėtų, kad jau pradėtume kalbėti konkrečiau, bet aš vis atidėlioju, kartoju „pažiūrėsime“ (juokiasi). Dar nežinau, ko noriu, tad ar galiu planuoti už du? Niekada nebuvau pragmatiškas žmogus. Manęs klausia, kokių rezultatų galvoju pasiekti Londone, bet aš neturiu ką pasakyti: ateis laikas ir pamatysime. Nenoriu švaistytis pažadais.
Kažkada nepasinaudojai kvietimu vykti į Ameriką, tačiau kai tokio pasiūlymo sulaukė draugas, buvai viena iš tų, kurie ragino važiuoti. Lengva buvo pasiryžti draugystei per atstumą?
Maniau, kad Mantui tokia patirtis pravers, o kadangi draugavome jau porą metų, jaučiausi gana drąsiai. Žinoma, pasmerkti save gyvenimui atskirai nebuvo lengva, bet mums pavyko: ketverių metų išsiskyrimas mūsų draugystės neišardė. Nors ir skaipu, bendraujame daug. Sutartą valandą sėdėti prie kompiuterio – ne pats smagiausias užsiėmimas, bet abu stengiamės išlaikyti ryšį.
Bendraujant skaipu nesusipratimų išvengti turbūt nepavyksta?
Žinoma (juokiasi)! Susipykus nesunku vienu rankos mostu išjungti kompiuterį, bet kaip jį paskui įjungti?! Kai bendrauji internetu, galioja kiek kitokios taisyklės: būtina kuo greičiau viską išsiaiškinti, kai reikia – nusileisti, nes išjungdamas kompiuterį problemos neišspręsi. Tai ne tas pats, kas susiginčijus išeiti į kitą kambarį ir po dešimties minučių grįžti nusiraminus.
Gal jau su Mantu pasikalbate apie šeimą?
Juk sakiau, kad esu prasta planuotoja, tad ir šeimos kol kas mano planuose nėra. Manau, su Mantu esame dar per jauni apie tai galvoti, o ir rimtai užsiimant sportu nėra lengva kurti planus: mes net į Egiptą išvažiuoti negalime, kada panorėję! Sportuodamas susiduri su daugybe „negalima“: vasara – pats sezono įkarštis, tad atostogauti negali, jei išvažiuoji savaitgaliui, turi vengti saulės, kad nepersikaitintum. Linksmybės iki paryčių? Slidinėjimas? Pačiūžos? Nelabai žinau, kas tai yra...
Atsigriebsi baigusi karjerą?
Kol sportuoji, net bijai pasisukti į šalį, pagalvoti apie ką nors kita, nes tam „kitam“ laiko vis tiek neturi. Bet kuo toliau, tuo labiau supranti, kad visą gyvenimą sportu gyvas nebūsi, kad kažkuo teks užsiimti. Kuo? Gal kokį nedidelį nuosavą versliuką pasiseks pradėti, gal dar kuo užsiimsiu...
Ir kada tai nutiks?
Kad aš žinočiau! Sunku nuspėti, kada ateis diena, kai pagaliau norėsiu pagyventi sau.
