Į gimtąją Ukrainą Beissoul keliavo jau antrąjį kartą – pirmasis buvo prieš aštuonis metus, kuomet jis nuvyko į Karpatų kalnus, kuriuose lig šiol stovi gimtieji namai.
„Šis kartas ypatingas, nes čia atvykome ir su muzikine misija: pasirodėme bene didžiausio vidurio Europos kultūros festivalio „Sziget“ pre-party‘je, taip pat turėjome neeilinę progą pasirodyti Dnepro upės saloje vykusiame „Truhany Off“ alternatyviosios muzikos festivalyje bei Odesoje, prie Juodosios jūros krantų esančioje vasaros terasoje „Krisha moria“, – koncertus Ukrainoje vardijo pašnekovas, gavęs pakvietimą atvykti iš festivalių atstovės Ukrainoje Olgos Yermak.
Jis pasidžiaugė, kad ukrainiečiai ir miesto svečiai sutiko labai šiltai, todėl duetas jautėsi lyg namuose. „Tai buvo tarsi mini turas po Ukrainą, kurio metu publika stebino savo nepakartojama energetika, šiluma, palaikymu, įsijautimu, bendravimu bei gausiais aplodismentais. Ukrainiečių svetingumas privertė mus pasijusti taip, tarsi būtume Lietuvoje. Viešėjome ten savaitę, per ją išdalinome tuziną radio bei televizijos interviu, aplankėme daugybę kultūros objektų bei džiaugėmės puikiu oru. Stengėmės turiningai bei naudingai išnaudoti kiekvieną dieną bei minutę“, – pasakojo Beissoul.
Žadą atimanti kelionė į Černobylį
Vaikinai pasakojo, kad neatsispyrė pagundai nuvykti į Černobylį ir pamatyti garsiosios katastrofos vietą. Nors joje radiacija viršija leistiną normą ir būti ten niekam nepatartina, jiedu nusprendė surizikuoti ir savomis akimis išvysti istorinę vietą.
„Tai buvo viena didžiausių mano bei Einiaus svajonių, todėl kartu su delegacijos nariais vykome į didžiausią pasaulyje atominės jėgainės avarijos vietą – Černobylį. Domėjomės šia katastrofa dar paauglystės laikais, todėl šis žygis mums buvo tikrai ypatingas“, – pasakojimą pradeda Beissoul.
„Kai tik automobilis sustojo prie atominės jėgainės, išlipę tiesiog netekome žado: viskas, ką matėme nuotraukose, dabar buvo vos šimto metrų atstumu nuo mūsų kūnų, kuriuos skrodė radiacijos bangos. Dozimetras rodė skaičius, peržengiančius leistinos radiacijos ribas dešimtis kartų, todėl per ilgai „karstuosiuose taškuose“ užsibūti neleisdavo. Nepaisant to, Černobylis yra gyvas miestas, jame dirba bei netoliese gyvena žmonės, visi jie susiję su darbais, kuriuos atlieka prie pačios atominės jėgainės. Šiuo metu statomas naujas ir modernus sarkofagas, kuris jau 2015 metais turėtų apgaubti elektrinę, kadangi senasis sarkofagas, statytas dar 1986 metais, nebėra toks patvarus, jame pamažu atsiveria nedideli įtrūkimai, todėl viskas turi būti nedelsiant užmaskuota“, – katastrofos vietos vaizdiniais dalijosi pašnekovas.
„Po elektrine vis dar yra užsilikę 200 tonų plutonio bei kitų radioaktyvių medžiagų. Neįtikėtina fauna ir flora aplink elektrinę taip pat kelia nenupasakojamą įspūdį: vandens užtvankoje šalia elektrinės jau beveik trisdešimt metų negaudoma žuvis bei kiti vandens gyvūnai, todėl jie užauga iki neįtikėtinų dydžių, pavyzdžiui, pamatėme net 2-3 metrų ilgio didžiųjų šamų“, – nuostabos neslėpė atlikėjas.
Černobylyje jie taip pat apsilankė vietinėje valgykloje, skirtoje jėgainės darbuotojams – neįprasta vieta vaikinams taip pat paliko neišdildomą įspūdį. „Černobylyje turėjome dar vieną ypatingą misiją, kuri netrukus pasieks mūsų klausytojus ir gerbėjus“, – intrigavo duetas.
Šiurpą keliantis miestas-vaiduoklis
Vien apsilankymu Černobylyje kelionė nesibaigė – nepabūgę didžiulės radiacijos jiedu nusprendė aplankyti ir Pripetę – miestą-vaiduoklį, esantį už trijų kilometrų nuo atominės elektrinės vietos. Po katastrofos Černobylyje šio miesto gyventojai buvo evakuoti, todėl apleisti pastatai, besimėtantys žaislai ir kraupi paliktų namų atmosfera apsilankius Pripetėje kelia šiurpą.
Dozimetras signalizavo mums, kad nedera čia būti, tačiau tuo metu tai jau tebuvo smulkmena...
„Įvažiavimas į miestą atrodo kaip paprastas miško keliukas, kai paklausėme gido, kada pasieksime Pripetę, jis liepė pažiūrėti pro langus giliau į miškus, todėl jau po kelių sekundžių su siaubu pamatėme, kad jau esame mieste. Daugiabučiai kyšojo tiesiog pro didžiules pušis bei lapuočius, nes visas miestas skendėjo miške. Išdaužyti langai atrodė kaip iš siaubo filmų. Aplankėme žymiausias miesto vietas: senąjį baseiną, pramogų parką, velnio ratą, kultūros rūmus. Dozimetras Einiaus rankose kaip visada signalizavo mums, kad nedera čia būti, tačiau tuo metu tai jau tebuvo smulkmena“, – pasakojo sužavėtas Beissoul.
Negana to, vaikinai sužinojo, kad Pripetė jau seniai tapusi laukinių gyvūnų karalyste, kurioje gaujomis vaikšto vilkai, gyvena meškos, laukinės karvės bei kiaulės. Gyvūnų gaujos, anot jų, neretai sekioja paskui čia atvykti išdrįsusius smalsuolius.
Kelionės po Černobylį ir Pripetę metu visi privalėjo laikytis griežtų taisyklių: prisirengti kuo daugiau drabužių, nevalgyti ir negerti radioaktyvioje teritorijoje, vengti saulės, lietaus, savavališkai nevaikščioti.
„Gavome radiacijos dozę, kurios užtektų penkeriems gyvenimams į priekį“ , – prisipažino jie.
Maidano aikštėje – ir liūdesys, ir šypsenos
Vaikinai nepraleido progos apsilankyti ir Maidano aikštėje, vietoje, kurioje vykę neramumai tapo viso pasaulio kalbų ir diskusijų objektu.
„Joje dar likusios barikados, palapinės ir netgi vaikšto dalis ten kovojusių žmonių. Maidane mus apsupo liūdesio, bet ir tuo pačiu ir pergalės nuotaikos. Iki šiol Kijevas skendi Ukrainos vėliavų miške. Įvažiuodami į Odesos miesto teritoriją pastebėjome kelis šarvuočius su Ukrainos vėliavomis, taip pat kelis karinius sunkvežimius“, – savo įspūdžiais dalijosi Einius.
„Visoje šalyje jaučiamas nerimas bei laukimas, tačiau, nepaisant to, žmonės šypsosi, maloniai bendrauja, tiesiog stengiasi gyventi įprastu ritmu ir džiaugtis šia diena. Tiek lankantis radijuje, tiek televizijoje kai kurie vedėjai teiraudavosi mūsų nuomonės apie šių dienų aktualijas, kurios liečia Ukrainą. Jiems iš tiesų be galo svarbus mūsų palaikymas ir žinojimas, kad mes nesame masines dezinformacijos aukos, kad viską suvokiame blaiviai ir turime savo tvirtą nuomonę“, – teigė Beissoul, patikinęs, kad nebijojo išreikšti palaikymo neramumų kamuojamai Ukrainai.
