– Nuo spektaklio premjeros praėjo daugiau nei treji metai. Kokie ryškiausi prisiminimai išlikę iš bendravimo su Suomijos režisieriumi K.Smedsu?
– Monospektaklis pagal Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“? Vaidinti Raskolnikovą? Gavusi tokį pasiūlymą, buvau kiek šokiruota. Žiūrėjau į tai nerimtai. Tačiau, kai pamačiau K.Smedso „Tris seseris“ Tamperėje, labai patikėjau režisieriumi. Spektaklis mane sužavėjo.
Repeticijų pradžia buvo tikrai nelengva. Neturėjome aiškios spektaklio vizijos, todėl teko ieškoti improvizuojant. Režisierius sakydavo „taip“ arba „ne“. Kai gimdavo nauja scena, abu labai džiaugdavomės.
„Taip, – sakydavo jis, – šiandien buvo gera diena.“ Jungėme sceną prie scenos. Norėjome jautraus, šilto, atviro vaidinimo. Tačiau būdavo ir labai sunkių valandų. Eidavau į repeticiją pasiryžusi pasakyti, kad neturiu vilties susitvarkyti su šia medžiaga. Bet neapsivertė liežuvis (ačiū Dievui!).
Labai daug kalbėdavomės apie savo šalį, žmones, istoriją... Pamenu, net sekiau pasaką apie Eglę žalčių karalienę (Smedsas buvo nustebęs, kad lietuviai taip garbino žalčius), pasakojau apie Dariaus ir Girėno žygdarbį. Ieškojome bendrų sąlyčio taškų tarp Lietuvos ir Suomijos, kas mums abiem brangiausia. Viską norėjome sudėti į spektaklį nors užuominomis. Atradome net bendrų žodžių mūsų kalbose – pavyzdžiui, „laivas“, „kirvis“.
– Kuo skyrėsi kūrybinis darbas su kitos šalies režisieriumi?
– Nenorėčiau ieškoti nacionalinių skirtumų tarp Smedso ir lietuvių režisierių. Šie skirtumai daugiau žmogiški. K.Smedsas – labai paprastas, geras žmogus. Be „grūzo“, arogancijos. Mačiau jo režisuotus spektaklius Suomijoje, Estijoje. Jo savitas braižas. Esu labai dėkinga likimui ir Audroniui Liugai, kad suvedė su šiuo menininku.
– Praktinis klausimas – kaip suomiui ir lietuvei pavyko susikalbėti, kuriant šį spektaklį?
– Mes turėjome liežuvį, kalbantį abiem kalbomis. Tai Reeta – suomė, tuo metu Helsinkyje studijavusi lietuvių kalbą. (Šypsosi.)
– Spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ jūs visą sceną užpildote viena – ką jums reiškia vaidinti monospektaklį?
– Einu kaip į mūšį. O kinkos dreba! Nė vieno spektaklio taip nebijau kaip šio... Suėdė jis man nervų!.. (Šypsosi.) Niekada nežinai, kokie žiūrovai ateis. Vieni labai nuoširdūs, šilti. Kiti – lyg plytą nuriję, orūs, šalti. Aš juk girdžiu kiekvieną jų atodūsį... Bet po spektaklio labai gera. Jaučiuosi padirbėjusi.
Jei žiūrovas žiovauja, muistosi, ieško saldainiuko rankinėje, spektaklio tempas padidėja automatiškai. Jei randu spindinčias akis, su džiaugsmu laukiančias provokacijų, būtinai pasinaudoju proga improvizuoti. Įdomu pamatyti, kas iš to išeis. Pavyzdžiui, Kijeve vienas žiūrovas pirmoje eilėje taip pratrūko kvatotis, jog teko jam įpilti teatrinės degtinės (vandens) ir kitus pavaišinti.
– Kokią svarbiausią mintį šiuo spektakliu ir savo kuriamas personažais norite perduoti žiūrovams?
– Esu sentimentali. Tai moteriškas bruožas. Mane labiausiai jaudina pasiaukojančios meilės tema ir religiniai motyvai. Kristianas akcentavo vienišo, visuomenės atstumto žmogaus problemą. Tikiuosi, žiūrovai atras sau brangių dalykų...
– Spektaklyje kalbama apie šiuolaikinę Europą ir jos ydas – kas, jūsų nuomone, galėtų išgelbėti Europą nuo skurdo ir prievartos?
– Atsakysiu vienu žodžiu: sąžinė.
– Ko labiausiai pasigendate vartotojiškoje visuomenėje ir ką labiausiai branginate?
– Vienas žodis: sąžinę!
