Kai vieną gūdų žiemos vakarą bičiulė kūrė židinį ir įnirtingai glamžė prakurams senus provincijos laikraščius, netyčia perskaičiau aplamdyto straipsnio antraštę, skelbiančią, kad „Literatūrinę sostinės žiemą“ (toks vyko renginys) įkaitino karštas vyrų kraujas. Pačios suprantat, negalėjome to laikraščio sudeginti… Rašoma ten buvo apie tai, kad poetas Benediktas J. nuo žinomo panevėžiečio menininko smurto gynėsi pats ir apgynė mylimą moterį, jau anksčiau pabėgusią nuo ano vyriškio.
Vilniaus rašto brolių šventovėje – kavinėje „Suokalbis“ – Benediktas pasirodo itin rimtai nusiteikęs, nepraskaidrinamas jokiais naiviais juokeliais. Tai kelia šiokį tokį nerimą, kad kalbėsimės tik apie būties efemeriškumą. Bet bandau – beveik nekęsdama savęs, kad tokį subtilų žmogų dusinu tokiais nedvasingais klausimais.
Benediktai, nepradėsiu šnekėti apie orą. Skaičiau apie dramą viename mieste vieno literatūrinio renginio metu. Kovėtės dėl moters?
Gyniau savo mylimą moterį – štai ir visa istorija.
Gražu. Ir retai pasitaiko.
Man pasitaikydavo. Kartą viena buvusi draugė kalbėjosi su seserimi. Ši guodėsi, kad jos draugas painioje situacijoje išsigandęs dėjo į kojas, o mano bičiulė išdidžiai pasakė, kad kai prie jos bandė kibti, nuo Beno gavo į lempą.
Kraujas užverda?
Negaliu pakęsti, kai žemina moterį. Po to įvykio Panevėžyje manęs klausinėjo, kam aš įsikišau, bet literatūriniuose sluoksniuose, kur mane gerai pažįsta, yra žinoma, kad Januševičius vis kur nors įsikiša ar į ką nors įsivelia.
Kaip riteris ir teisybės ieškotojas?
Panašiai. Dažnai mane galima pamatyti menininkų protesto akcijose. Savo teises reikia ginti.
Dažnai įsimylite?
Įsimylėjimas nėra profesinė poetų liga. Tiesiog taip nutinka žmoneliams, ir tiek.
Bet taip atrodo. Kad turėtų jie dažniau, giliau ir skausmingiau.
Gal dar įsivaizduotumėt, kad poetai ir nevalgo?
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
