- Parašęs romaną „Du per vieną dieną“ tapote garsenybe. Ši knyga nagrinėja meilės ir draugystės skirtumus, o jos du pagrindiniai herojai – Emma ir Dexteris dvidešimt metų tai priartėja, tai tolsta vienas nuo kito ir vis netampa pora. Veikėjai nepajėgia atsakyti į klausimą – koks yra skirtumas tarp meilės ir draugystės? Ką manote jūs?
- Aš asmeniškai manau, kad meilė ir draugystė nėra vienas nuo kito atskiriami. Draugystė reiškia abipusį supratimą, paramą, tokį pat humorą, mėgavimasi kartu praleistu laiku. Tai visiškai nereiškia absoliučios harmonijos – mano veikėjai Emma ir Dexteris yra tuo pačiu ir romantinės komedijos, kurioje jie vienas su kitu kovoja, figūros, – panašiai kaip Beatričė ir Benediktas W.Skakespeare‘o dramoje „Daug triukšmo dėl nieko“. Konfliktas yra dalis jų supratimo, jų traukos, jų draugystės pagrindo ir jų meilės.
Labiausiai aš supratau santykių idiotizmą, kurį pats išgyvenau būdamas dvidešimties. Mano draugės ir aš neturėjome jokių bendrų interesų.
- Ar Emmos ir Dexterio dėka jūs pats ką nors sužinojote apie meilę ir draugystę?
- Labiausiai aš supratau santykių idiotizmą, kurį pats išgyvenau būdamas dvidešimties. Mano draugės ir aš neturėjome jokių bendrų interesų. O tarp manęs ir dabartinės mano partnerės bei vaikų motinos viskas yra kitaip. Mes su Hannah nesiginčijame taip kaip Emma ir Dexteris, mūsų nuomonės apie politiką nesiskiria, mes mėgstame tuos pačius filmus, tą pačią muziką.
- Ar galėtumėte būti kartu su moterimi, kuri turi kitokį skonį nei jūs ir visiškai nesidomi literatūra?
- Arba ji būtų dešinioji? Man atrodo, kad tai būtų sudėtinga. Šie dalykai man yra labai svarbūs ir atlieka mano gyvenime tikrai didelį vaidmenį. Iš tikrųjų aš net nepažįstu tokių, kurie tuo nesidomi. Kita vertus, aš net nežinočiau apie ką su tokiu žmogumi šnekėti. Kitaip yra su skirtumais socialinėje srityje. Hannah yra kilusi iš vidurinės klasės, o aš – iš darbininkų šeimos. Mūsų dvidešimtaisiais gyvenimo metais tai galbūt būtų buvus kliūtis, o dabar mes turime savo gyvenimą ir galime šiuos skirtumus puikiai apeiti.
- Jūsų romanas išparduotas milijoniniais tiražais, jis išverstas į 20 kalbų, pagal jį net susuktas filmas. Bet ne kiekvienas gali būti didžiu menininku, vadybininku ar rašytoju. Ar jums būtų sunku įsivaizduoti buvimą su kažkuo, kas nepadarė tokios sėkmingos karjeros?
- Aš buvau aktorius – neįtikėtinai prastas aktorius. Aš niekuomet negalėčiau teisti tų, kas tuo metu nenorėjo būti kartu su manimi. Tas darbas, kuriam aš neturėjau jokio talento, man atnešė tiek nelaimių, nesaugumo ir abejonių.
- Ir medžiagos knygai „Amžinai antras“, kurioje aprašote aktorių-dublerį, kuris vis tikisi, kad pirmąjį aktorių pervažiuos autobusas ar jis taps kokios nors katastrofos auka, kad dubleris pagaliau gautų savo išsvajotą vaidmenį. Situacija komiška.
- Bet tik knygoje, ne realiame gyvenime. Aš labai graužiau save, gailėjau savęs. Savigaila nėra patraukli, todėl visus aktorystės metus – nuo 22 iki 31 metų – aš daugiausia buvau vienišas. Niekam nepajėgiau pajusti aistros. Tuo metu daugelis mano draugų patarė man mesti aktorystę.
Dabar „Facebook“ naudoju tik savo knygų reklamai. Vasarą atsiribojau nuo socialinių tinklų – tai man buvo išlaisvėjimas. Anksčiau man rašydavo žmonės, kurių nepažinojau, nuolat turėdavau žiūrėti jų atostogų nuotraukas.
- Ar jūs manote, kad jūsų vaikai turės kitokių draugystės įpročių?
- Esu tuo įsitikinęs. Manau, kad draugystės kultas išliks, tačiau įsitvirtinus socialiniams tinklams atsirado ir kažkoks naujas – paviršutiniškesnis ir labiau techninis – draugystės būdas. Šiai naujai draugystės formai reiktų kito pavadinimo.
- Ar naudojatės „Facebook“?
- Dabar „Facebook“ naudoju tik savo knygų ir paskaitų skaitymo reklamai. Vasarą atsiribojau nuo socialinių tinklų – tai man buvo tikras išlaisvėjimas. Anksčiau man rašydavo žmonės, kurių aš nepažinojau, nuolat turėdavau žiūrėti jų atostogų nuotraukas. Kai visa tai baigėsi, galėjau giliau įkvėpti ir prisiminti žmones, kuriuos aš asmeniškai pažįstu.
- Ar norėtumėte, kad „Facebook“ ir „Twitter“ kada nors išeitų iš mados?
- Nesu naivus, tačiau tikėtis galima. Tokia pati situacija yra su popieriniais ir elektroniniais laiškais – aš vis dar tikiu popierinio laiško sugrįžimu į madą.
- Tačiau per socialinius tinklus vienas kitą randa seniai matyti draugai.
- Tai tiesa. Šiandien taip lengva atgaivinti seną draugystę, bet juk labai dažnu atveju tai yra klaida. Anksčiau tai kainavo daug pastangų, ir žmonės tai darė tik dėl tokių žmonių, kurie buvo to verti. Per „Facebook“ aš vėl susitikau su dešimt ar penkiolika metų nematytais draugais ir buvau stipriai apviltas, kad tai, kas mus jungė tuomet, šiandien yra pradingę.
- Gyvenime draugai dažnai keičiasi – naujai sutikti pakeičia senus. O kaip yra su meile?
- Mano santykiuose riba tarp meilės ir draugystės yra išnykusi. Hannah yra mano partnerė ir mano geriausia draugė vienu metu. Draugystė yra mūsų meilės dalis. Ir iš tikrųjų aš džiaugiuosi, kad praėjo tas beprotiškas pradžios laikas – viskas, ką aprašau savo knygose, – aistra, žmonės, kurie vienas kitą atranda meilėje.
