Kaip portalui Žmonės.lt pasakojo Jurga Klimaitė-Riebling, R.Bradūnas buvo vienas tų aistringų jaunų žmonių, kurie aktyviai dalyvavo Lietuvos pramogų versle dešimtajame dešimtmetyje.
„Gimtoji Marijampolė juo didžiavosi – Ramūnas buvo sukūręs grupę „Juodos rožės“, sostinėje dirbo televizijoje, muzikos laidų redakcijoje. Tuo metu nacionaliniame eteryje jau buvo tokios laidos kaip „Tangomanija“, „Viskas“. Bet muzikos pasaulis puikiai žinojo ir Bradūno „Muzikines naujienas“, – Žmonės.lt kalbėjo renginių organizatorė.
Ji prisiminė, kaip susipažino su R.Bradūnu ir atskleidė, kokį įspūdį jis jai paliko.
„Mes susipažinome pajūryje gal kokiais 1996-1997 m. Vėliau turėjome virtuvinių vakarėlių Vilniuje. Ramūnas būdavo jų siela – visada pašėlęs, juokingas, kartais – užvaldomas beprotiškų idėjų. Rokenrolas. Per vieną vakarėlių jis supažindino su kolega Svajūnu Sabaliausku. Šis pasiūlė drauge vesti laidą „Vilsat kapučino“, toje pačioje Vilsat TV, vėliau virtusioje 11K televizija. Mūsų su Bradūnu darbo kabinete buvo rūkoma, ten visada griaudėjo muzika, voliojosi kalnai drabužių ir lankėsi būriai tų dienų pramogų pasaulio veidų – dainininkai, muzikos leidėjai, žurnalistai. Vietoj apmušalų buvome išklijavę sienas ryškiai rožiniais Bradūno plakatais. Nors šiaip jo mėgstamiausia spalva buvo juoda. Juokaudavo, kad turi 2 mylimas spalvas – tamsiai juodą ir šviesiai juodą“, – teigė J.Klimaitė-Riebling.
Pasak jos, atlikėjas buvo melancholiškas romantikas, svajotojas. Galėdavo spontaniškai nusipirkti automobilį – vos važiuojantį, bet neįprastą, retą, sportinės dvasios.
„Taip pat netikėtai, su mamos pagalba, nusipirko nedidelį butą. Visai greta televizijos. Su draugėmis kartais nustebindavome jį, surengdamos generalinę tvarką. Ramūnas nebuvo tvarkos žmogus – pakankamai išsiblaškęs, nusispjovęs į rutiną. Chaose jis jautėsi geriau“, – prisiminė žinoma moteris.
Ji teigė, kad tai buvo laikai, kai, atrodo, jog nuolat dirbo.
„Bet kartu tais laikais sugebėdavome susikurti ir laisvalaikį: žaidėme boulingą, bingo, vaikščiojom į kiną, lunaparkus, lankėm bičiulius kituose miestuose. Esame buvę ir Marijampolėje, kurioje tuo metu dar veikė kitokie dėsniai, buvo gajūs kriminalinio pasaulio veikėjai. Bet ir jie Ramą gerbė, nelietė.
Vilniuje jis pažinojo visus, dėl smagumo net buvo surengęs „Suomiškų šaškių turnyrą“. Tai buvo ne tiek šaškės, kiek suomiška degtinė: pilnais stikliukais vieni kitus stengėsi aplošti ŠBR'ai (šou biznio rykliai) ir policininkai. Sunku patikėti, kad tai buvo oficialus renginys, jis vyko tuometiniame kultiniame „Muzikiniame Angare“. Policininkai laimėjo.
Tai buvo lyg praeitame gyvenime, kurį linksma prisiminti, nors daug kas atrodo neįtikėtina. Šiandien televizija kitokia – turtingesnė, profesionalesnė. Tada ją kūrėme be žinių, be pinigų, be stilistų ir redaktorių – viską patys, vien iš jausmo, azarto“, – Žmonės.lt dalijosi J.Klimaitė-Riebling.
Jos teigimu, R.Bradūnas buvo azartiškas žmogus.
„Gyveno greitą gyvenimą. Greitai jį ir pabaigė, visų siaubui: jie penkiese važiavo automobiliu, viršijo greitį, nulėkus nuo kelio, du iš jų žuvo. Filmavau laidą Palangoje, kai paryčiais man pranešė, kas įvyko. Atrodė, labai blogas pokštas. Netrukus jau važiavome į Bradūno laidotuves...
Tai buvo 2004-aisiais. Bet daug dalykų – ryškūs kaip vakar, artimi. Mus siejo stiprus ryšys. Su Bradūnu net buvome suvaidinę vestuves, jose dalyvavo jo grupės merginos – Nerija, Renata, būrys žinomų muzikantų, žurnalistų, tarp pabrolių buvo ir Rolandas Kazlas. Neįtikėtini laikai, kurių nesugrąžinsi. Gyvi, deja, lieka tik prisiminimai“, – Žmonės.lt pokalbį baigė J.Klimaitė-Riebling.
Jautriu prisiminimu apie R.Bradūną socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo ir jo bičiulis, muzikos atlikėjų vadybininkas V.Stackevičius.
Įrašu jis sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.
„Kartu su Ramūnu Bradūnu stojom į žurnalistiką VU 1994-ais. Tada ir susipažinom. Iškart po stojamųjų varėm į Antakalnio kioskus pirkt kasečių, aš nusipirkau A-ha „Stay on These Roads“, jis nepamenu ką. Gali būt, kad „Public Enemy“. Bet diskutavom apie tai, kad negali būt užtikrintas, ar prieisi iki to kiosko ar troleibusų stotelės. Turėjom egzistencinių temų...
Aš įstojau, jis neįstojo, bet tai nieko nepakeitė. Abu dirbom žurnalistinį darbą. Buvau pas jį Marijampolėj, jis pas mane Vilniuje. Aš toks kuklus, jis toks nurautas. Visai vykęs derinys, kai pažiūri iš tolimesnės perspektyvos. Buvau Sporto rūmuose, kai Jaunimo muzikos estradoje (1994) pasirodė jo grupė „Juodos rožės“. Buvau ir jų repeticijose iš vakaro. Berods, tąkart užėmė #7 vietą su daina „Juodos rožės“. Tikėtina, kad dalinai ją įkvėpė depešai, kuriuos jis irgi mėgo...
Dalyvavau jo albumo „Viena's“ pristatyme klube „Nasa“ (1996 spalis), kurį prisimenu/neprisimenu kaip vieną didžiausių nusigėrimų gyvenime. Nuo tada negeriu degtinės.
Su Ramu palaikėm aktyvų kontaktą. Pamenu, kad jo muzikinėj laidoj užsakinėjau Roxette „Queen of Rain“ klipą ir jis taip gudriai šypsojosi transliacijos metu pristatydamas šią dainą ir kalbėdamas apie ją užsakiusį asmenį.
Kai 1997-ų kovą paleidom pramogų svetainę Shownet.lt (dabartinę savo bilietų platformą), „Juodos rožės“ sukoncertavo pristatymo renginyje. Esu jam dėkingas už palaikymą! Kažkaip tarsi visi susibėgimai su juo būdavo kažkokie lengvi ir prasmingi.
Buvau ir laidotuvėse po tos nelemtos autoavarijos 2004-ų liepą. Prabėgo jau belekiek metų (21!), bet kapo vietą Sudervės kapinėse Viršuluose atrasčiau. Kelis kartus lankiau. Labai ypatingas buvo žmogus. Gera buvo su juo būti kartu. Kartas nuo karto kažkas nutinka, kas jį primena ir labai jo pasiilgstu. Jurga, ačiū už priminimą šiandien! Šiandien Ramūnui būtų 50. Manau, nurautai leistume laiką dabar, jei jis būtų kartu“, – kovo 22 dieną rašė V.Stackevičius.
