Saulius Urbonavičius-Samas pokalbį pradėjo daina „Išgąsdinti paukščiai“. „Dainoje slypi gili prasmė ir tai yra pradžia“,– sakė jis. „BIXų istorija per muziką“ pavadintą pašnekesį M.Starkus pristatė taip: „Muzikos istorijoje nebuvo tiek įvykių, kiek jūsų gyvenime.“
Pasakodamas apie grupės pavadinimo atsiradimą, Samas prisiminė gyvenimą iki BIX laikų.
„Buvo gūdūs sovietiniai laikai. Man, kaip ir kiekvienam jaunuoliui, buvo sunku apsispręsti, ką noriu veikti gyvenime. Mokėjau piešti, sugalvojau stoti į dailės institutą Vilniuje, bet tam reikėjo būti turtingu arba turėti partinį tėvą. Šiauliuose radau dailės akademiją. Man, panevėžiečiui, tai buvo didis pokytis. Su draugu važiavom, jam pavyko įstoti – man ne. Piešiau aš nuostabiai, lietuvių kalbos egzaminas sutrukdė. Vis tiek teko likti ten, reikėjo vyniotis, stoti kitur, nuo tarybinės armijos bėgt, kuri vis tiek pagavo vėliau.
Buvo gūdūs sovietiniai laikai. Man, kaip ir kiekvienam jaunuoliui, buvo sunku apsispręsti, ką noriu veikti gyvenime.
Turėjom Šiauliuose sandėliuką, norėjome įrašyti pogrindinį albumą. Pavadinome jį „Žiurkių miestas“ – taip jautėmės atvykę į Šiaulius. Kalba neaiški, žmonės keisti. Buvo 1982 metai: pasaulyje apstu gerų grupių, pankrokas, tiek stilių seniai nebuvo ant žemės – pakylėti tų dalykų pradėjome kurti. Grojome bosine gitara, savos gamybos būgnais ir vaikiškais vargonėliais. Viską įrašėm į kasetę magnetofonu. Išleidome albumą. Aš nupiešiau viršelį „Žiurkių miestui“. Tuometinėmis sąlygomis tokia kūryba buvo neįtikėtinas nusižengimas. Mus pradėjo gaudyti saugumiečiai. Netrukus mus išvežė į armiją.“
Samas pasakoja, kad tuomet teko išgyventi tokius sunkius laikus, kad nebuvo už ką parūkyti – grupės BIX pavadinimas kilo nuo cigarečių nuorūkų, kurias vaikinai žargonu vadindavo bikais.
Pamenu, kažkas pasakė, kad sukūrus grupę ir sugrojus kelias dainas atrankoje, galima gauti aparatūra ir vietą, kur groti. Tada turėti normalią aparatūtą būtų lygu dviems poršam dabar.
Pokalbį vedęs M.Starkus „BIXus“ apibūdino kaip rūsio gyventojus, kūrusius ne visiems suprantamą meną. 1996-aisiais metais grupė laimėjo apdovanojimą už dainos „Pressure“ klipo scenarinius sprendimus. Anot M.Starkaus, dainos muzikiniame klipe scenarijaus net nebuvo, bet Samas juokėsi: „Tam klipui aš ranka piešiau kadruotes. Mūsų grupė yra labiau menininkai nei muzikantai.“
Samas teigė niekada neplanavęs tapti muzikantu. „Šiauliuose buvo to meto kultūrinis židinys. Pamenu, kažkas pasakė, kad sukūrus grupę ir sugrojus kelias dainas atrankoje, galima gauti aparatūra ir vietą, kur groti. Tada turėti normalią aparatūrą būtų lygu dviems poršam dabar. Aš staigiai surinkau kelis kursiokus ir mes laimėjom! Programą turėjo patvirtinti, tekstai turėjo būt verčiami į rusų kalbą, o mūsų grupė – pankiška, vietoj lazdelės buvo plaktukas, visiški keistuoliai tuo metui pasirodėm. Mes rusiškai nedainavome ir visi šie dalykai, manau, nulėmė mūsų pergalę“,– kalbėjo S.Urbonavičius.
Taip grupei pavyko gauti aparatūrą ir netrukus surengti savo pirmąjį koncertą, kurio paklausyti susirinko pilni Šiaulių kultūros namai. „Kažkaip mus išgirdo LRT radijas, įrašė. Tada mus pagavo ir užsieniečiai. Išvažiavom į Vokietiją, kaip dabar atsimenu. Žurnalai kvepia, mašinos, kaip iš nuotraukų. Mes peržengėm sieną iš Rytų į Vakarų Vokietiją – vau! Skirtumas protu nesuvokiamas. Prisipirkom visko kaip išprotėję“,– prisiminė Samas.
M.Starkaus nuomone, grupė BIX sugebėjo aplenkti laiką. Jie grojo revoliuciniu laikotarpiu, o tai rokeriams turėtų būti pati geriausia terpė saviraiškai.
„Pamenu, radijo stotyje M-1 turėjom laidą „Paplepėkim“ ir per pažįstamus sugebėjom prisikviesti Samą, kuris į patalpas pokalbiui įžengė apsivilkęs odine striuke. Kaip tikra pasaulinė roko žvaigždė. Tais laikais tai atrodė nepakartojamai“,– prisiminimais su publika dalinosi M.Starkus. Tai S.Urbonavičiui priminė laikus, kai Šiaulių banditai ėmė jausti pagarbą BIX grupei.
„Pamenu, kaip pradėjo sklisti gandai, kad turiu krūtą butą ir važinėju su devintu žiguliu, tai tada tik banditai turėjo. Juokinga, nes tada net vairuotojo pažymėjimo neturėjau“, – juokėsi Samas.
Pamenu, kaip pradėjo sklisti gandai, kad turiu krūtą butą ir važinėju su devintu žiguliu, ką tada tik banditai turėjo.
Pokalbyje apie grupės istoriją buvo prisimintas ir pagerbtas pirmasis grupės vadybininkas, išvedęs BIX į pasaulinę rinką.
„1988 metais sutikome Marių Brasiūną festivalyje „Lituanika“ ir mums labai pasisekė. Nesu sutikęs geresnio vadybininko, nors tai net nėra geras žodis jam apibūdinti. Jis buvo gimęs tam, jis buvo nuostabus. Išvažiuodavom į Vokietija ir negrįždavom, nuolat turai, Olandija, Amerika. Jis darė stebuklus, sugebėjo nežmonišku greičiu mus populiarinti ir pristatyti“,– kalbėjo S.Urbonavičius.
Anot jo, nepriklausomai nuo uždirbamų pinigų kiekio grupei visuomet svarbesne išliko jos idėjų vertė. Samas sėdėjo tame pačiame automobilyje, kai žuvo M.Brasiūnas.
„Važiavome filmuoti klipo, saulė šviečia, gražus kelias, zaporožietis kažkoks išlindo, pravažiavo, kai mes rikiavomės, nepatyrę vairuotojai buvom, trenkėmės į medį. Siaubinga lemtis“,– kalbėjo jis. Grupė iki šiol dėkinga savo vadybininkui, nes ir po jo žūties jautė M.Brasiūno įdirbį. „Jo žygdarbiai mums dar 3-4 metus tarnavo. Jam ir albumą vėliau paskyrėme „Akli kariai“. Apie kovas nepriklausomybės dainavom“, – pasakojo grupės lyderis.
Renginyje prisimintas ir buvęs BIX bosistas Skirma, kurį, anot Samo, suvalgė rokenrolas. „Už viską reikia mokėti. Ir kuo daugiau, tuo skaudžiau“, – užsiminė S.Urbonavičius.
Martynas atsiminė laikus, kai gyveno kartu su S.Urbonavičiumi. „Pamenu, visuomet kepdavai saulėgrąžas. Kodėl iškart skrudintų negalėjai nusipirkti“, – juokdamasis klausė bičiulio. „Dėl alkoholio vartojimo trūko magnio, saulėgrąžose jo daug, o riešutai tada per brangūs buvo“, – sakė S.Urbonavičius.
Kalbant apie smagųjį BIX laikotarpį buvo atsimintos ir rožinės, krampleninės Samo mamos kelnės, su kuriomis vaikščiojo pats Saulius. Taip pat „Prūdelio 9“ Šiauliuose istorija.
„Buvo senukas, kuris namą savo nuomojo. Žiauriai pigiai.Tai mes, su grupe menininkų jį išsinuomojom. Kažkada tas diedukas prie namo iškėlė Kinijos vėliavą, tai praminiau tą vietą Kinija. Jis niekada nepirkdavo dujų balionų maistui gaminti, tai mes ant lygintuvo bulves visą naktį kepdavom“,– prisiminė Samas.
Grupė rengdama tarptautinius turus dainuodavo lietuvių kalba. S.Urbonavičiaus teigimu, kalba muzikoje yra menkniekis. „Kad minia užsivestų, žodžių suprasti nereikia. Dabar irgi „Despacito“ klausom, o nieko nesuprantam“, – juokavo Samas.
BIX populiarumą nužudė su nepriklausomybe įžengusi komercija ir popsas
„Kai kurios dainos yra amžinos“,– sako S.Urbonavičiaus, kalbėdamas apie dainą „Šalom Lietuva“, kuri ir dabar nepraranda aktualumo. Dainos kūrimo metu, jo manymu, žodžiai galėjo turėti mažiau prasmės nei dabar. „Dabar kalbame apie lygybę, gėjus, tautos integraciją pasaulyje, o apie tai mūsų daina ir kalba“, – kalbėjo Samas.
Sauliaus Urbonavičiaus nuomone, BIX populiarumą nužudė su nepriklausomybe įžengusi komercija ir popsas.
TAIP PAT SKAITYKITE: BIX 30-mečio proga Samas pristatė savo tapybos parodą: „Laikas atskleisti tikrąjį veidą“
TAIP PAT SKAITYKITE: Garsūs muzikantai suvienijo savo balsus: įrašinėja BIX 30-mečiui skirtą dainą
