„Matyt, ir pats nesu šventas, jei režisieriai mane kviečia vaidinti ne itin teigiamus personažus“, – pečiais trūkteli Andrius. Todėl kvietimas į nuo rudens prasidėsiantį LNK šokių projektą „Kviečiu šokti“ aktorių nustebino kaip reikiant. „Svarsčiau kokį mėnesį...“ – prasitarė.
– Kažkada sakei, kad į televizijos ekranus nelįsi, o štai jau antrą sezoną vaidinsi LNK seriale „Mano mylimas prieše“. Turbūt šokiai taip pat nebuvo tavo prioritetų sąraše?
– Nelengva man lįsti į televizijos ekranus, nelengva. Buvau įpratęs vaidinti kine, o ir paslapties aureolę norėtųsi išsaugoti, todėl po pasiūlymo šokti turėjau rimtai apsispręsti, ar noriu viešumos. Tuo metu kaip tik filmavome „Mano mylimas prieše“ epizodą su Ramune Kuriene, ir ji ekspromtu sugalvojo, kad mums vienoje scenoje labai tiktų pašokti „čia čia“. O aš tų šokių juk nemoku! Tąkart pirmą kartą pamaniau: gal tikrai vertėtų pasimokyti? Vėliau išvažiavome su aktoriais į Maskvą, ir vieną vakarą, po ketverių metų pertraukos, užsukau į naktinį klubą, kur susipažinau su mergina. Tiesiog šauniai pašokome, pakalbėjome, bet jos paskatinimas „Andriau, tu puikiai šoki! Privalai šokti!“ tikriausiai buvo lemtingas – grįžęs iš Maskvos paskambinau „Kviečiu šokti“ prodiuserei ir pasakiau: šoksiu!
 |
| Aktorius Andrius Paulavičius |
– Panašu, kad lemtingus sprendimus tau priimti padeda moterys? Tavo vaidinamas Hubertas taip pat nespjauna į moteris – net karjerą per lovą sugeba padaryti?
– Na, šokiuose karjeros per lovą nepadarysi, teks surasti kitų būdų užkariauti publiką. Kol kas nežinau, kokius kozirius reiks ištraukti. Tikiuosi, mano aktoriniai sugebėjimai į šokius įneš kažkokio šarmo. Kol kas daugiausia galvoju apie fizinį pasirengimą – jo dar tikrai trūksta. O kas dėl moterų… Ne paskutinėje jos vietoje (juokiasi, – aut. past.). Vien susitikimas su šokių partnere ko vertas! Pirmą kartą ją pamačiau labai romantiškai – iš paukščio skrydžio, besileisdamas lėktuvu, kurį kartais pilotuoju. Vytenis Pauliukaitis atvežė ją man susipažinti. Leidžiuosi ir matau, kaip iš tolo ryškūs raudoni plaukai šviečia. Pasisekė man su partnere – labai graži ir labai kantri. Tokios ir norėjau, nes mano visas klaidas ir nemokėjimą šokti teks kęsti ilgai.
– O žmonės tavęs netapatina su niekšeliu Hubertu? Jei taip būtų, greičiausiai šansų laimėti šokių projektą turėtum mažai?
– Na, gatvėje kartais atpažįsta. Gerai pamenu, kai mane, pasislėpusį po gobtuvu, viena moteriškė vis tiek pažino ir maloniai nustebo: “O, Hubertas!“ Šiaip tikiuosi, kad mano „blogiuko“ įvaizdis šokių rezultatams įtakos neturės. Be to, ir pats Hubertas antrajame serialo sezone keičiasi į gerąją pusę. Žinoma, jei žiūrovai spės tai pamatyti ir iš šokių neišbalsuos manęs anksčiau (juokiasi, – aut. past.). Kita vertus, šokiai mano gyvenime jau atliko didelį gerą darbą. Šokiai padeda man pamiršti asmeninius išgyvenimus.
– Leisk atspėti. Čia vėl kažkokiu būdu įsipainiojo moteris?
– Ne paslaptis, kad jau gerą pusmetį gyvenu be mylimos moters. Nebuvo lengva apsiprasti su mintimi, kad nuo šiol esu vienas. Visko buvo, ypač daug – alkoholio. Prieš keletą metų ta pati moteris mane ištraukė iš azartinių lošimų liūno – buvau kaip reikiant įklimpęs. Likęs vienas pagalvojau: reikia tokios priklausomybės, kuri mane išgydytų nuo kitų, ir leistų įsitraukti į uždegančią, naudingą veiklą! Aš azartiškas. Nors laimėti šokius nėra taip svarbu, vykstančios repeticijos ir šokiai mane jau pagavo! Kitoms ydoms ir laiko nebeliko – gerai! Jei iš šokių iškrisiu po pirmos savaitės, tai iškrisiu, šokiai jau tapo mano gyvenimo aistra dar net neprasidėjus projektui. Štai, partnerė išvažiavo kelioms dienoms, o aš vis tiek repetavau, šokau vienas.
– O kaip kiti šokių dalyviai? Konkuruoti nebus sunku?
– Šokių „chebra“ tiesiog fantastiška! Nežinau net, ar reikia sukti galvą, kaip su jais konkuruoti. Visi esam skirtingos asmenybės, kiekvienas patrauksim savo charakteriu. Mes su Sakalu Uždaviniu abu aktoriai, žiūrėsim, kokios aktorių savybės atsiskleis. Apie konkurenciją tikrai mažiausiai galvoju! Tie žmonės „faini“ – kartu jau ir futbolą ėjom žiūrėt. Man smagu!
