Rusijai pradėjus karą Ukrainoje lietuviai ir vėl sutvisko vienybe. Iš viešumos išgaravo smulkios nesantaikos, o esminiu kasdienybės klausimu tapo tik mintis, kaip padėti ukrainiečiams. Vis dėlto su blogiu kovojančio gėrio užkulisiuose verda milžiniškas darbas – Ukrainai paramą teikiančios organizacijos „Blue/Yellow“ narė Ž.Bliumenzonaitė sako, kad pastaruoju metu miegoti nėra kada. O ir noras padėti neleistų to daryti.
„Dabar mums nei miegas rūpi, nei poilsis, tik džiaugiamės, kad žmonės taip aktyviai nori padėti, tad sukamės, komunikuojame, dėliojame planus, atsakinėjame į laiškus ir renkame Ukrainos kariams taip reikalingą paramą. Derinimo labai daug“, – portalui Žmonės.lt sako Žemyna, tarp gausybės darbų radusi keletą akimirkų pokalbiui.
Išties, lietuvių pagalba Ukrainai džiugina širdį. Ketvirtadienį skaudžių naujienų fone sutvisko graži žinia – organizacijai „Blue/Yellow“ nuo Rusijos invazijos pradžios lietuviai jau paaukojo 12 mln. eurų, už kuriuos perkama Ukrainos kariams reikalinga įranga. Pasak Ž.Bliumenzonaitės, už suaukotas lėšas perkami visureigiai, ekipuotė, dronai, termovizoriai, medicinos priemonės, šarvinės liemenės, šalmai – viskas, kas pasitarnauja karo lauke.
Vis dėlto Lietuviai vieningai suskubo padėti ne tik kariams, bet ir civiliams – aukoja ir drabužius, ir daiktus, tad į Ukrainą keliauja perpildyti sunkvežimiai. Žemyna šypsosi, kad tautiečių noras padėti neišblėsta – savanoriai vis dar sulaukia begalės klausimų, kaip dar galima suteikti pagalbą.
„Manau, kad ne tik paramos, bet ir dirbančių rankų mums tikrai nepristigs“, – lietuvių vienybe džiaugiasi pašnekovė.
Atviras žinutes pakeitė trumpi pranešimai
Ž.Bliumenzonaitė organizacijai „Blue/Yellow“ priklauso jau septynerius metus. Jos misija šioje organizacijoje reikšminga – jai tenka užmegzti ir palaikyti ryšius su Ukrainos kariniais daliniais, siekiant išsiaiškinti poreikius ir suteikti jiems tinkamą paramą. Be jokios abejonės, nuolat komunikuodama su ukrainiečiais, Žemyna spėjo užmegzti ir nuoširdžių draugysčių. Paklausta, kaip dabar laikosi jos bičiuliai, Žemyna taria – jos draugai šiuo metu yra karo fronto linijose.
„Didžioji dalis mano draugų ir pažįstamų – kariai. Jie išsibarstę skirtingose vietose – kas Dombase, kas prie Kijevo, kas dar kažkur kariauja“, – portalui Žmonės.lt pasakoja ji.
27-erių mergina priduria, kad atviras žinutes su bičiuliais dabar pakeitė trumpi pranešimai, kurių pagrindinė misija – pranešti, apie situaciją Ukrainoje.
„Dabar bendravimas su draugais ir pažįstamais Ukrainoje yra labai koncentruotas – apsikeičiame trumpomis žinutėmis, ar jie sveiki, ar saugūs, kokios pagalbos jiems reikia… Žaviuosi jais. Visų jų nusiteikimas – toks pat kovingas. Žmonės yra pasiruošę ginti savo valstybę, visi pasiruošę kovoti iki galo, o mes pasiruošę jiems kaip tik įmanoma labiau padėti“, – portalui Žmonės.lt pasakoja ji.
Noras padėti slepiasi genuose
Ne kartą Ukrainos karo zonose – Donbase, Donecke – besilankiusios Ž.Bliumenzonaitės pilietiškumas užgimė dar vaikystėje. O kitaip ir būti negalėjo – jos močiutė buvo partizanų ryšininkė, o mama gimė tremtyje ir buvo aktyvi visuomenininkė.
„Negaliu sakyti, kad mūsų šeimoje nuolat buvo kalbama apie pilietiškumą, pagalbą kitiems. Iš tiesų, net neprisimenu, ar apskritai esu kalbėjusi apie tai su savo močiute – galbūt, kai buvau vaikas, man tai nebuvo įdomu, o po to jau buvo per vėlu. Bet mano šeima visuomet tokia buvo – jei reikia padėti, tai ir daro“, – portalui Žmonės.lt pasakoja ji.
Aktyvioje ir pilietiškoje šeimoje užaugusi mergina, pamačiusi 2014 metais prasidėjusius įvykius Maidane, pajuto nenumaldomą norą padėti ir nuo Rusijos agresijos kenčiančiai Ukrainai. „Karo pradžioje Lietuvoje vykę protestai prieš Rusijos agresiją Ukrainos atžvilgiu atrodė nepakankami. Norėjosi suteikti realią pagalbą“, – savanorystės pradžią prisimena ji.
Būdų, kaip padėti ukrainiečiams, Žemynai ilgai ieškoti neteko – jos gyvenime greitai atsirado organizacija „Blue/Yellow“, teikianti paramą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms bei asmenims, gyvenantiems karo zonoje. Žemyna prisimena, kad pačioje karo pradžioje, kai ji pradėjo savanoriauti, situacija Ukrainos kariuomenėje buvo labai chaotiška, tad „Blue/Yellow“ nariams karius teko aprūpinti net tokiais dalykais, kaip batai ar uniformos.
„Prisimenu, tuomet reikėjo visko. Apskritai visko reikėjo ieškoti, bet per kelerius metus kariuomenė tapo kur kas geriau aprūpinta. Vis dėlto šiandien paramos jiems ir vėl labai reikia. Šiandien pagalba kaip niekad svarbi“, – priduria ne kartą ukrainiečiams paramą vežusi Ž.Bliumenzonaitė.
Pirmoji kelionė į Donbasą įsirėžė visam gyvenimui
Pirmą kartą nuvežti taip reikalingos paramos į Donbasą Žemyna vyko 2015 metais. Ji neslepia – kelionė buvo labai sudėtinga. Pasak pašnekovės, nedideliu autobusiuku lietuvių ekipažas iki Ukrainos keliavo penkias dienas.
„Prisimenu, mūsų ekipažą lydėjo įtarūs Ukrainos pasieniečių žvilgsniai... Baisiausia buvo, kai atvykę į sutartą vietą, kur turėjo laukti Ukrainos kariai, jų ten neišvydome. Galvojome, viskas, kažkas negerai – juk už pusės kilometro yra Rusijos vadovaujami separatistai, tad nežinia, kas galėjo nutikti. Nors ir bijojome, laukėme pasirodant ukrainiečių“, – prisiminimais su portalu Žmonės.lt dalijasi Žemyna.
Vis dėlto netrukus nerimą išsklaidė atvažiuojančio automobilio garsas. „Iš pradžių dar baiminomės, kad čia atvažiuoja priešas, bet viskas pasibaigė gerai – pamatėme ukrainiečius. Atvirai sakau, minčių, kad jau nebegrįšiu namo, tikrai buvo“, – neslepia ji.
Tą naktį Žemyna praleido šalia fronto linijos – tamsiame bunkeryje. „Po kelių dienų išgirdau, kad būtent toje vietoje užpuolė būrį žmonių. Tuomet pagalvojau, kad juk ten galėjome būti ir mes.“
Vis dėlto nei matyti karo vaizdai, nei baimės kupinos akimirkos Žemynos noro padėti Ukrainai nesumenkino. Atvirkščiai – tik dar labiau pakurstė. Paskutinį kartą praėjusių metų pavasarį Donecke buvusi pašnekovė sako, kad dabar už Ukrainos piliečius jaučiasi dar labiau atsakinga.
„Jei anksčiau mane vedė tik noras priešintis Rusijos agresijai, dabar viskas tampa dar labiau asmeniška, dar galingiau. Ukrainoje gyvena daug mano bičiulių, tad net ir pervargusi negalėčiau nusigręžti nuo šios karinės situacijos – ji liečia mane“, – sako Žemyna.
„O ir žinau, kad jeigu man ar Lietuvai būtų tokia situacija, ukrainieičiai padėtų lygiai taip pat. Taip ir aš dabar padedu, kaip tik reikia. Jei prireiktų dar kitokios pagalbos, kad ir vykti į šią šalį dalyti paramos, tą ir daryčiau“, – portalui Žmonės.lt priduria pašnekovė.
