Viena meškere mosuoti labai mėgsta, kitas – šautuvu pyškinti. Neseniai pasklidusios kalbos, kad verslininkė rekordiškai didelę žuvį ištraukė, o kadenciją baigęs prezidentas nušovė kažkokį milžinišką žvėrį, dienraštį L.T. paskatino tuo išsamiau pasidomėti.
Algirdas Brazauskas, medžiotojo stažas – 34 metai
– Girdėjome, kad atidarėte medžioklės sezoną...
– (Atsidūsta.) Medžioklės sezonas vyksta pagal kalendorinį medžioklės tvarkaraštį. Jis nevyksta nuo kovo 1-os iki gegužės 1-os, o visą kitą laiką vyksta... Vienu metu vieni žvėrys medžiojami, kitu – kiti. aš sezoną pradėjau gegužės 1-ąją.
– Tai gal neseniai medžioklėje buvote?
– Na... Buvau. Neseniai.
– Ką nušovėte?
– Šerną. (Labai užtikrintai.)
– Daug jų esate paklojęs?
– Neskaičiavau. Reikės jūsų laikraščio paprašyti, kad pradėtų skaičiuoti. Daug.
– Ką artimiausiu metu planuojate nušauti?
– Nuo birželio 1 dienos šernų, stirnų, ožių sezonas tęsiasi. Artimiausiu metu prasidės elnių sezonas.
– Planuojate juos medžioti?
– Nežinau. Abejoju... Tų elnių tiek mažai liko... Reikia pasigailėti.
– Tai elnių neisite medžioti?
– Neplanuoju, bet jei jie labai gerai baubs... Bus aktyvūs... Tai gal nuvažiuosiu kokį vakarą, kokią naktį, nes čia reikia naktį...
– Žmona turi kailinius iš jūsų sumedžiotų žvėrių?
– Ne. Neturi.
– Neturi... Juk galėtų? Tiek kailių...
– Ką tai reiškia kailį? Kokį kailį jūs įsivaizduojate moteriškė gali apsirengti? Šernų?
– Nebūna tokių dalykų. (Griežtai.)
– Bet juk siuvami ir lapių kailiniai...
– Ne. Lapių kailinių Lietuvoje niekas nepasiūs. buvau pasiuvęs dukroms... Na, nepasiuvęs, sumedžiojęs lapių kailinukams, nešiojo jaunystėje, bet dabar... Tai labai sunkus kailis, reikia mokėt išdirbti, pas mus nėra tokios kaip Italijoje kultūros, paruošimo, apdirbimo...
– Kodėl jūs apskritai medžiojate?
– Medžiojo ir medžios žmonija, nes tai yra įprastas gyvenimo būdo elementas. Paimkime viduramžius, pažiūrėkite, kiek medžiojo didieji Lietuvos kunigaikščiai, bajorai... Čia toks užsiėmimas, tam tikra bendravimo su gamta kultūra.
– Tai šautuvo artimiausiu metu į lentyną nepadėsite?
– Ne. Nepadėjau ir nepadėsiu.
Kristina Brazauskienė, žuvautojos stažas 50 metų:
– Girdėjome, kad neseniai labai didelę žuvį ištraukėte...
– Ne... ( Dar galvoja.) Tikrai ne.
– Aišku... Tačiau vis tiek džiugu. Jūsų vyras – medžiotojas, jūs – žvejė, bet jūs sutuoktinį aplenkėte.
– (Juokiasi.) Kodėl?
– Na, jis mažiau metų medžioja.
– Matai, anksčiau mano meškerė buvo pagaliukas su valu, bet jau žvejojau...
– Kurias žuvis smagiausia pagauti?
– Na... (Galvoja.) Kad anksčiau labai prastai kibdavo... Ešeriukai... Kas dar? Paskui tos, kaip jos vadinasi... (Mąsto.) Blizgės, kaip aš sakau... Raudės. Neištraukdavau gerų žuvų, o dabar išmokau jau ir lynus, ir lydekas gaudyti.
– Ką čia reikia mokėti?
– Žinoma, reikia. Reikia jausti... Jausti kibimą, jausti, kokį masalą kabint. Žvejys turi turėti devintą jausmą, kaip aš sakau.
– Kuo jus žavi žvejyba?
– Didžiausias malonumas – valo timptelėjimas, suvirpina širdies kerteles.
– Maloniau, kai kimba ar laukti kibimo?
– Žinoma, maloniau, kai kimba.
– Laukti nemėgstate?
– Ne. (Griežtai.) Laukti man nepatinka, maloniau – įmetei ir trauki. (Kvatoja.)
– Kodėl medžiotoja netapote? Kaip jūsų vyras...
– Šautuvą pirkti brangiai kainuoja, net mintis anksčiau vydavai... Net nesvajodavai.
– Tai dar nevėlu...
– Dabar jau ne. Man ir gaila tų žvėrelių...
– Norite pasakyti, kad neturite kailinių iš vyro nušautų žvėrelių?
– Ne. Neturiu. Tikrai neturiu...
– Keista...
– Nieko keista... Dabar turbūt nelabai tokius kailinius nešioja, pasiūla didesnė.
– Kiek jūsų spintoje kailinių kabo?
– Gal kokie 7 ar 8 . (Kvatoja.) Neskaičiavau...
– Jei esate užkietėjusi žvejė, kur tiek žuvies dedate? Katinams?
– Katinams? Neturiu katino. (Juokiasi.) Tačiau mūsų šuo mėgsta... Jam duodu žuvies šiek tiek, draugams padaliju. Be to, kaip sakoma, kas pagauna, tas turi darinėti, tad labai jau stengiuosi kai ką ir paleisti pagavusi... (Vėl juokiasi.)
