Brigita Arsobaitė. Man žemė slysta iš po kojų...

„Įdomu, kiek žmonių jau skendo tose rudose akyse?..“ – viso interviu su trupės „Cezario grupė“ aktore Brigita Arsobaite (35) metu neapleidžia mintis. – Jai tik užjūrio princeses ir šeichų dukteris vaidinti...“ Tikra Fatima iš „Arabiškos nakties“.
Brigita Arsobaitė
Brigita Arsobaitė / Viganto Ovadnevo nuotrauka

Aišku, ji – dar ir nesutramdyta Katarina iš spektaklio „Užsispyrėlės tramdymas“, geroji Eglė iš serialo „Mano mylimas prieše“, talentinga dailininkė, diplomuota medicinos seselė, įsimylėjusi moteris... Net sunku sugaudyti visus jos veidus, pabirusius po teatro ir gyvenimo scenas.

Kol kalbamės, mašinoje jūsų ramiai laukia augintinis – australų aviganis Drugelis. Visada važinėjatės su šunimi?

Dažnai. Aš jo labai pasiilgstu per dieną, jeigu būname ne kartu. Kolegos jau įprato, kad į repeticijas be Drugelio neatvažiuoju. Kol dirbu, jis užkulisiuose pasisukioja, kolegų stresą numalšina. Dabar rengiame spektaklį Menų spaustuvėje. Kartą žiūriu pro langą ir negaliu patikėti: to didžiulio centro direktorius Audronis Imbrasas, pasiėmęs kamuoliukų, žaidžia su mano Drugeliu! Kaip ir priklauso, Drugelis – išlepintas, peršertas, neklauso... Juokiuosi, kad šitas šuo – mano treniruotė prieš vaikus.

Kada gi jau automobilyje vietoj šuns atsiras vaikui skirta kėdutė?

Visi to klausia. Nežinau... Vakar kaip tik įstrigo vienas filmo epizodas: moteris vysto vaiką ir šalia sėdinčiai draugei sako: „Žinai, pasigimdai vaiką ir tas pats, kaip tatuiruotę veide pasidarytum – visam gyvenimui!“ Gal bijoklė esu... Bijau, kad pasikeis viskas, kad nebegalėsiu lakstyti laisvai. Nes puikiai suvokiu, kad atsiradus vaikų laikas bus matuojamas „iki“ ir „po“. Todėl noriu suspėti labai daug nuveikti. Tarsi viską iki galo padaryti: vieną knygą suskaityti iki pat pabaigos, užversti ir tada atsiversti naują. Tiesa, su metais vis ramiau galvoju apie vaikus ir jaučiu, kad jau artėja... Žiūriu, kad mūsų trupėje visi taip pradėjo vaikuotis, jog ir man po truputį noras kyla.

Bet kuris vaikų turintis žmogus pasakys, kad tinkamo laiko vaikams nebūna niekada. Net jūsų kolega Vytautas Kontrimas, kuris kaip tik greitai taps tėčiu, sako, kad belaukiant, kol ateis tas tinkamas laikas, žiūrėk ir galimybės visos praeis...

Žinau, jis man kaskart, vos tik susitinkame, niuksi alkūne: „Na, kada jau?“ Jis visoms niuksi. Visas mielai sutuoktų ir išsiųstų gimdyti vaikų. Vytautas – kaip vyresnysis mūsų brolis.

Esate trupė vos iš penkių aktorių: dviejų merginų ir trijų vaikinų. Kiek tokiame mažučiame, intymiame kolektyve intymumo?

Porų tarp mūsų nėra ir nebuvo niekada. Gal kai kasdien dirbi tuose pačiuose spektakliuose, tiek pažįsti vienas kitą, kad neįdomu? Mes netgi lig šiol vienoje grimerinėje rengiamės. Atvažiuojame į kokius kultūros namus, duoda mums du raktus nuo dviejų persirengimo kambariukų. „Nereikia, mums vieno užteks“, – nustebiname. Turbūt, kad žmonių nešokiruotume, reikia imti tuos du raktus... iš padorumo... Mes tarsi šeima: broliai ir seserys. Nors aš bijau taip užtikrintai kalbėti: maža ką...

Gyvenimo draugą, žinau, turite...

O tai – tema, kuria man visada kalbėti kiek nejauku. Atrodo, dirbdama tiek padedu savęs ant stalo, kad nors šiek tiek norėtųsi pasilikti ir sau. Man kiekvienas interviu – labai sunkus. Aš – emocionalus žmogus, kartais kaip „pavarau...“ O paskui išgyvenu dėl antraščių, dėl to, kad ką nors ne taip pasakiau, ne taip mane suprato... Be to, aš – iš bijoklių: kai labai giriesi, laimė pabėga. Nors, kita vertus... Pavyzdžiui, anksčiau buvome pora su trupės režisieriumi Cezariu Graužiniu. Ir laikėmės tos pačios pozicijos: viešai nieko nešnekėti. Nešnekėjome, bet iš mūsų poros vis tiek nieko neišėjo.

Sunku paskui likti kartu dirbti?

Aišku, sunku. Bet mes visada buvome daugiau draugai nei vyras ir moteris. Tą pripažinome ir išsiskyrėme. Likome tikrai geri draugai: jei kokia bėda ar reikia vyriško patarimo, bet kada galiu jam paskambinti. Cezaris – protingas žmogus, mane ir visus mano „tarakonus“, kurie veisiasi galvoje, puikiai pažįsta. Aš pažįstu jo „tarakonus“... Bet santykis aktorius–režisierius išliko nepakitęs: jis man – režisierius, ir taškas. Man garbė su tokiu protingu žmogumi dirbti.

Spėju, kad antroji jūsų pusė turėtų būti labai tolerantiška.

Tai kad nėra dėl ko kelti pavydo bangų. Viskas jau taip nusistovėję ir susiklostę, kad šeimomis galime bendrauti. Mes su draugu galime pas Cezarį į svečius nuvažiuoti. Jis – pas mus.

Ką reikia savo galvoje „perjungti“, kad buvę santykiai nebekeltų skausmo, neigiamų emocijų?

Gal reikia žmogų paleisti... gal labai įsimylėti... stačia galva nerti į upę. Kaip man ir atsitiko. Tada nebelieka kitų minčių. Kitų vyrų nebelieka! Aš tokia.

Kuo jūsų išrinktasis toks ypatingas, kad sukėlė širdyje tokią audrą?

Jis – ne iš meno srities, ne aktorius, bet toks pat emocingas kaip aš. Dar tokio atviro žmogaus nesu sutikusi. Ir tokių atvirų vyro ir moters pokalbių nesu patyrusi. Ne draugų, o būtent vyro ir moters. Aš jam galiu pasakoti apie savo pasaulį. Jis man – apie vyrišką. Jo kalboje nėra jokių užuolankų, jokių kišenių ir paslapčių. Tai – žmogus be klastos ir melo. Vadinasi, ir jokių nutylėjimų, abejonių, pykčių nebelieka. Man – trisdešimt penkeri, bet tokio vyro dar nebuvau sutikusi. Pati suvokiu, kad esu truputėlį apstulbusi... Man žemė slysta iš po kojų vien galvojant apie jį.

Kada gi jau vestuvės bus?

Kad mūsų draugystė dar gana šviežia. Bet, manau, senmerge tikrai neliksiu (juokiasi).

Buvo bent viena proga ištekėti?

Proga tikrai buvo. Pabėgau iškart, vos tik pajutau grėsmę: norėjau mokytis, pamatyti pasaulio, pagyventi... Iki šiol mokslai, darbas man buvo svarbiau už šeimos kūrimą. O gal tiesiog nebuvau sutikusi to tikrojo...

Beje, apie tuos mokslus. Jūsų biografijoje – labai įdomūs vingiai: studijavote mediciną, norėjote mokytis dailės, galiausiai atsidūrėte aktorinio meistriškumo studijose. Vienam gyvenimui labai daug visko...

Taip, turiu medicinos sesers diplomą. Viskas dėl to, kad mano mama griežta: jeigu ne ji, turbūt nebūčiau baigusi tų studijų.
Dar mokykloje visi žinojo, kad stosiu į policijos akademiją ir būsiu tardytoja. Net karatė dėl to lankiau. Matyt, rusiškų filmų per daug prisižiūrėjusi buvau... Bet dvyliktoje klasėje viskas apsivertė: nebežinojau, kur dėtis. Lankiau piešimą, tapybą, tačiau į Vilnių manęs mama neišleido: buvau vienturtė, visiškas vaikelis. Gavau atestatą, važiuoju autobusu per Klaipėdą tokia mergaitė, susipynusi daug kasyčių... Įlipa į autobusą mano klasiokė: „Važiuoju dokumentų paduoti. Į medicinkę.“ „Gerai, ir aš ateisiu“, – pamaniau. Priėmimo komisija iškart paklausė, ar aš čia pataikiau, bet balai tiko, todėl priėmė. Mama, sužinojusi, kur įstojau, tik rankas trinti pradėjo: o, šeimoje bus medikė! Šiaip ne taip trejus metus atsimokiau, visas praktikas atlikau. Galiu pasakyti, kad medicina – tas pats, kas armija: taip, kaip vyrai eina tarnauti, moterys eina dirbti į ligonines. Galima sakyti, kad trejus metus atitarnavau kariuomenėje. Jeigu esi jautrus, visas mirtis ir ligas nešiesi namo. Aš taip ir neradau savyje mygtuko išjungti toms mintims, o gyventi ant emocijų ribos nenorėjau. Gavau diplomą, padėjau jį mamai ant stalo ir išvažiavau stoti į Vilnių.

Padaviau dokumentus į Dailės akademiją, į keramikos specialybę. Ten konkursas mažiausias buvo. Atėjau, koridoriuje – vienos panos. O aš po medicinkės, tiesą sakant, alergiją moteriškiems kolektyvams buvau įgijusi. Jeigu kitos specialybės būčiau mokiusis, gal seniai ir ištekėjusi būčiau... O tada stengdavausi visomis jėgomis priešintis ir viską daryti kitaip, nes nusibosdavo visą laiką klausytis apie vienintelę bendramokslių svajonę – ištekėti ir turėti vaikų. Vis ginčydavausi su jomis: negi apie kitką negalvojate? Negi nėra kitų svajonių?

Padavusi dokumentus, dar nusprendžiau užsukti į Muzikos akademiją. Gero teatro nebuvau mačiusi, todėl teatro aktore tapti neplanavau. Tačiau žavėjausi kinu. Užeinu, o ten – ilgutėlis koridorius, pilnas žmonių: kas gitaromis groja, kas salto per visą koridorių daro... Man kvapą užgniaužė. Pagaliau supratau, kur noriu būti.

Kodėl net radus save noras tapyti nedingo?

Jis liko, nes tapyba – taip pat labai stipri meno šaka. Teatre dirbi komandoje, o prie drobės esi pats su savimi. Galbūt piešimas man – kelias link savęs, tik kitoks nei vaidyba. Kai pavargstu nuo žmonių, santykių, kurie yra labai artimi, glaudūs, didžiausia atgaiva – eiti prie drobės ir kurti. Piešiu ir man išeina, vadinasi, tapyba – taip pat mano kelias, mano gyvenimo dalis.

Dabar gyvenu tuo, kad laukiu, kada vėl prasidės mano dailės pamokos. Tiesą sakant, piešdama išgyvenu lygiai tokius pat jausmus, kaip ir teatre. Kaip sunku pirmą kartą su nauju personažu pakilti į sceną, lygiai taip pat sunku naują popieriaus lapą prisisegti, pieštukus, pasteles išsitraukti... Dedi pirmą brūkšnį ir, atrodo, sau per dūšią brauki... O paskui – po dienos ar kelių valandų – ateina tas brūkšnys, tas potėpis, kurį lydi mintis: „Aš tai darau! Pati sau pavydžiu...“ Labiausiai mėgstu piešti žmones. Su dėstytoju net ginčijamės: jis aiškina, kad prieš imantis portretų reikėtų natiurmortus patapyti... dėl spalvų sąskambių... O man tai – neįdomu. Noriu peršokti šituos dalykus. Turbūt manyje labai daug skubos. Būna, susėdame visi mokiniai, prisisegame po popieriaus lapą, kiti dar tik mąsto, deda pirmą brūkšnį, o aš jau pusę lapo užpildžiusi.

Žiūrėkite, gal kada iš dailės gyvensite... Juk aktoriaus profesija – gana nestabili: šiandien tu kviečiamas, rytoj – pamirštas. Dauguma jūsų kolegų imasi bet kokio darbo kine, televizijoje, serialuose, kad tik užsitikrintų populiarumą. O jūsų televizijoje kažkodėl mažai...

Turbūt viskas priklauso nuo žmogaus prioritetų. Jeigu jam sunkiai klojasi, dažniausiai daro viską, kad turėtų pinigų ir finansinę laisvę. Jis gal meninių darbų mažiau rinksis, veršis į televiziją, serialus... O aš gyvenu gana ramiai ir visko iš eilės nesiimu. Va, vasarą paskambino iš televizijos: „Atsiųskite savo nuotraukų. Yra gyvenimo būdo laidos vedėjos vieta.“ Ir vėl leptelėjau: „Gyvenimo būdo laida? Kiek jų jau visuose kanaluose! Dar vieną norite daryti?“ Daugiau nebepaskambino... Aš daug kartų esu pataikiusi ne į savo vėžes, todėl nesigriebiu bet ko tik tam, kad būčiau ekrane. Jeigu kas klausia, ar noriu vesti laidas, filmuotis serialuose, kine, sakau, kad noriu. Bet noriu suprasti, ką ten darysiu. Ekrane norisi būti ne tiesiog gražuole, o gyvu žmogumi, kupinu įvairiausių spalvų.

Esu atsisakiusi ne vieno pasiūlymo vaidinti filmuose, jeigu ten reikėdavo nemotyvuotai nusirengti, nemotyvuotai pasimylėti. „Atsiprašau, bet aš ne tam šešerius metus mokiausi, kad ekrane tiesiog nusirengčiau“, – mandagiai paaiškinu. Režisieriaus motyvaciją kuo puikiausiai suprantu, bet jis turi mane ir sudominti. Kas man iš to, jog filmą pažiūrės daugiau žmonių vien todėl, kad pamatytų nuogą Arsobaitę?

Na, nuoga gražuolė dar jokiam filmui nepakenkė... Tai, kad esate graži, gyvenime daugiau padėjo ar trukdė?

Esu netgi tituluota gražuolė. 1995 metais dalyvavau konkurse „Mis Klaipėda“, laimėjau Mis publikos titulą. Tik rimtai šito pasiekimo niekada nevertinau. Greičiau kaip vaikišką patirtį (man tebuvo aštuoniolika), kaip galimybę iš arčiau pamatyti tą pasaulį. Tik gaila, kad labai jau provincialūs tie mūsų grožio konkursai buvo. Gražuolės svajodavo apie gerą vyrą, vaikus, aprūpintus namus ir atsipūtusį gyvenimą. O verslininkai už paramą, aišku, tikėdavosi kokio nors atpildo... Ir man ne vienas dėmesį rodė, bet aš tada labai aštri buvau. „Taigi tamsta vedęs...“ – atkirsdavau. Ir po kurio laiko jie pradėdavo mane gerbti, nebelaidydavo juokelių ir dviprasmybių. Džiaugiuosi, kad nebuvau jiems eilinė patelė, kurią galima nusipirkti.

O gal reikėjo čiupti kokį turtuolį...

Tai kad neįsimylėjau. O be to – niekaip. Aišku, buvo simpatiškų žmonių, tačiau man jausmas – pirmiausia.
Taip, grožis gali būti tikras ginklas, jeigu ateini pasipurenusi plunksnas, pasidažiusi... Aiškiai matai, kaip vyrai į tave žiūri. Bet reikia suvokti, kad tai – tik žaidimas. Jeigu viso to pasiruošimo nebus, pilkai, paprastai atrodysi – ir santykį visai kitokį gausi. Pirmuoju atveju esi tik blizgantis skambaliukas. Tai ką tie vyrai vertina? Ką mato? Dažų sluoksnį? Pasuktų garbanų kvapą? Tiesą sakant, jeigu įsimyliu ir noriu patikrinti žmogaus reakciją, į pasimatymą galiu ateiti ir su sportbačiais, ir be jokių garbanų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis