Kas sudomino jus dalyvauti šiame „Vyšnių sode“?
Man jau seniai Lietuvoje niekas nebuvo siūlęs nieko daryti, o kai staiga gavau šį kvietimą – aš, aišku, atsisakiau visokių kitų pasiūlymų ir priėmiau šitą.Tai labai netradicinis projektas – jis man pasirodė įdomus savo šviežumu, o ir žmonių ansamblis surinktas labai įdomus. Be to, man Čechovas visada patiko. Labai originalus ir įdomus režisierius Kristianas Smedsas, kuris jau pagarsėjęs savo netradiciniais pastatymais. Tai mane irgi sudomino.
Vasarai prasidėjus, visada darbų sumažėja. Todėl aš pasiėmiau atostogų ir išvažiavau į mišką dviem savaitėms. Pirmą kartą patyriau, kad galima daryti spektaklį netikėtoje aplinkoje – kažkur sode šalia miško. Čia susirinko labai puiki šeima, išnyko ribos tarp amžiaus – buvo tikrai smagu. Ten kasdien valgydavome liesas sriubas, kurios yra nepamirštamos. Esu labai patenkintas tomis netradicinėmis atostogomis.
Su šiuo spektakliu esame pakviesti į Esseno festivalį, todėl gegužės mėnesį grupė vėl susitiks.
Kokie projektai apskritai jus domina?
Per daug jau nebesirenku, nes neturiu daug laiko. Atostogos trumpos, o kitas laikas užimtas. Dabar dar daugiau laiko teks skirti darbui, nes sumažintas finansavimas – reikės kažką gudrauti, ieškoti kitų būdų įgyvendinti sumanytus projektus.
Man jau seniai Lietuvoje niekas nebuvo siūlęs nieko daryti, o kai staiga gavau šį kvietimą – aš, aišku, atsisakiau visokių kitų pasiūlymų ir priėmiau šitą.
Kai grįžtate į Lietuvą, į Vilnių – ką pirmiausia aplankote? Gal turite kokį ritualą?
Kol statė Valdovų rūmus, aš kaskart atvažiavęs bėgdavau pažiūrėti, kiek jie pakilo. Dabar jau nebėra ko ten bėgioti. Dabar pirmiausia nueinu ant Tauro kalno apžiūrėti Vilniaus panoramą, suskaičiuoti, kiek naujų daugiaaukščių iškilo. Šiemet buvo nuostabios dienos ir man buvo be galo malonu.
Dirbti dabar šiek tiek lengviau, nes turiu labai daug pažinčių. Čia labai tinka ta rusiška formulė „Nie imiej sto rubliej, a imiej sto druziej“.Vilnius mane labai džiugina, tik aš į jį priekabiai žiūriu – ne iš blogumo, o iš gailesčio, kodėl kažką gera darant – nepadaroma iki galo. Ne taip seniai mūsų Gedimino prospektą taip gražiai sutvarkė, o jau dabar prieš Vyriausybę kampas išgriuvęs. Norisi pačiam pasiimti kastuvą ir eiti sutvarkyti. Juk čia pat panosėje! Aš labai myliu Vilnių, todėl man kiekviena dulkė matosi.
Ir vis dėlto didžiąją laiko dalį skiriate diplomatiniam darbui Rusijoje. Žadėjote rugsėjo mėnesį Maskvoje pristatyti Vilmanto Marcinkevičiaus parodą...
Deja, krizės metu visos salės pakėlė kainas, todėl dabar ieškau kitos erdvės, nei planavau. Reikia laužyti galvą, kaip čia išsisukti be lėšų. Padeda ir privatūs rėmėjai. Toliau matyt reikės daugiau važinėti po regionus su paskaitomis ir vežtis kartu kokį vieną muzikantą, kad būtų įdomiau.
Kartais nesinori diplomatinį darbą vėl iškeisti į aktorinį?
Ne, kol kas tai, ką aš dirbu Maskvoje man labai patinka ir yra įdomu. Tenka galvą palaužyti, o įgyvendinus kokį projektą – jaučiu pasitenkinimą. Dirbti dabar šiek tiek lengviau, nes turiu labai daug pažinčių. Galima labai daug ką padaryti net neturint pinigų, nes tos pažintys labai plačios.
Jūsų pavyzdys rodo, kad turint daug pažinčių – jokia ekonominė krizė nebaisi.
Čia labai tinka ta rusiška formulė „Nie imiej sto rubliej, a imiej sto druziej“. Rusijoje tai pasiteisina. Žinoma, siūlyti tokio recepto kiekvienam gal ir negalima, bet dalis tiesos yra. Jeigu mes apribojame savo norus ir poreikius, gyvename asketiškesnį gyvenimą – visiškai galima išsisukti.
Kai seni draugai ką nors filmuoja, kartais nueini pas juos į aikštelę paplepėti, prisiminti bendrai išgyventus laikus – įkiša į kadrą kur nors ir viskas. Pusę dienos pasimakaluoji ir tuo viskas baigiasi už ačiū.O kaip dažnai susitinkate su lietuvių menininkais, kuriančiais Rusijoje?
Susitinkame. Tuminas dabar išleido spektaklį „Dėdė Vania“ – labai puikiai pastatė. Buvau nuėjęs pasižiūrėti per peržiūrą. Yra Lietuvos studentų, kurie čia mokosi. Čekasinas dažnai būna Maskvoje, pabendraujame. Norėtume daugiau su lietuvių bendrija palaikyti ryšius – seniau daugiau bendravome, statėme kartu spektaklius. Reikės juos vėl paraginti. Net tai yra gyvas lietuvių kalbos mokymasis ir skambėjimas – reikia tai vystyti.
Turite planų vėl filmuotis Rusijos filmuose ar serialuose?
Nepavadinčiau to tikru filmavimusi. Kokie seni mano draugai ką nors filmuoja, tai kartais nueini pas juos į aikštelę paplepėti, prisiminti bendrai išgyventus laikus – įkiša į kadrą kur nors ir viskas. Pusę dienos pasimakaluoji ir tuo viskas baigiasi už ačiū. Tokių filmavimų nelaikau kūrybiniu darbu – tiesiog taip sau.
Tačiau dabar šiek tiek visi susidomėjo mano fotografijomis, kurias aš padariau 70-aisiais metais. Nežinau, ar čia dabar tokia mada, bet mane užpuolė iš visų pusių siūlymai daryti tų fotografijų parodas. Ten daugiausia užfiksuoti kino žmonės – lietuvių aktoriai, režisieriai, taip pat ir rusų menininkai. Visi ten jauni – ir Adomaitis, ir Pleškytė, ir Babkauskas dar gyvas... Visiems tai įdomu. Turbūt kitų metų Rusijos fotobienalėje bus pristatyta ir mano kolekcija.
Kada jūsų laukti Lietuvoje?
Grįšiu Kalėdoms. Jas visada švenčiu namuose.
