Dar viena olimpinė Lietuvos viltis! O gal šitas vardas jau erzina?
Juozas: Anksčiau visi vadino olimpine neviltimi... Juk buvau pirmas, kuris nepateko į Pekino olimpiadą. Dabar jau, va, viltis...
Atsakomybė neslegia?
Juozas: Labiau slėgė, kai vyko atranka, nes ant kortos buvo daug pastatyta, daug investuota į mane. Ir pats labai stengiausi, ruošiausi, nes čia jau net ne metų reikšmės, o visų ketverių metų reikšmingumo varžybos.
Ar burlenčių sportas – brangus?
Juozas: Inventorius nepigiai kainuoja: vienas komplektas su kelioms atsarginėmis dalimis – apie dvidešimt tūkstančių litų. O burės plyšta, lentos lūžta... Be to, didžiąją treniruočių dalį praleidžiame ne Lietuvoje, o užsienyje: pavyzdžiui, kone visą žiemą gyvename Ispanijoje. Ne tik dėl to, kad čia trūksta gero oro, bet ir todėl, kad nėra su kuo varžytis.
Gilija: Per ketverius metus aš jau pripratau, kad jis nuolat kur nors išvykęs. Pradžioje būdavo labai sunku laukti. O dabar, va, du mėnesius jo nebuvo ir jau sugebu viena suktis. Abu šiemet baigėme Kūno kultūros akademiją: aš – kineziterapiją, o jis – treniravimosi sistemas. Mokytis reikėjo daug, todėl šįkart laukimas nebuvo itin sunkus.
Nesiverži kartu su Juozu važiuoti į treniruočių stovyklas ar varžybas?
Gilija: Ne, nes kai yra tokios varžybos kaip pasaulio čempionatai, net ir pats artimiausias žmogus tik trukdytų. Juozui negalima blaškytis, jis turi siekti savo tikslų. Manau, geriausia jam važiuoti su treneriu, su savo komanda. Kartą kažkokiose paprastose, lengvose varžybose esu buvusi, bet pasaulio čempionatu ar olimpiadomis nereikia rizikuoti. Vis pagalvoju, kad būtų įdomu į Londoną nuvažiuoti, bent kur nors netoliese pabūti... Bet dėl Juozo net nebandau ieškoti galimybių ir kelių ten vykti. Nenoriu jam trukdyti. Paskui, jei ką, jausiuosi kalta visą gyvenimą...
Juozas: Kai išvažiuojame ilgam, aš jos pasiilgstu ir norisi, kad būtų šalia. Bet suprantu, kad vis tiek negalėčiau skirti jai laiko nei per nuolatines treniruotes, nei per varžybas.
Gilija: Mes jau išmokome laukti vienas kito. Štai aš mėnesį praleisiu Amerikoje. Mano tėvai ten gyvena: tėtis – Čikagoje, mama – Niujorke. Jie išvyko į Ameriką apie 1995-uosius, kai Lietuvą užgriuvo pirmoji didelė krizė. Bet mama greitai grįžo, nes negalėjo ten gyventi be manęs. Tada iki vienuolikos metų mane paaugino ir vėl išvažiavo. Gyvenau pas močiutę ir vienuolika metų vyresnę savo seserį. Tėvai neblogai įsitvirtino Amerikoje: tėtis turi kompiuterių versliuką, o mama šiuo metu dirba stiuardese privačiame lėktuve, nors pagal specialybę yra keramikė. Visos mūsų linijos moterys – menininkės. Visos, išskyrus mane. Bet aš netyčia išpildžiau prosenelės svajonę – kad bent vienas mūsų šeimoje būtų medikas ar medicinos specialybės atstovas. Tapau kineziterapeute ir man ši profesija labai patinka.
Iš pradžių pradėjau plaukioti jachta, bet kankinausi, nes man ji buvo per lėta, neįdomu, trūko ekstremalumo...
Kodėl pati nevažiuoji gyventi į Ameriką?
Gilija: Iš esmės turbūt dėl Juozo. Klausiau jo, ar norėtų. Sakė, ne.
Juozas: Ten išvykęs būtum vienui vienas. O čia – draugai, šeima, tavo aplinka. Čia esi kažkas, o ten – niekas.
Gilija: Ir aš čia jau esu susikūrusi savo aplinką, nes nuo pirmo kurso dirbu jogos trenere, turiu nemažai klientų. Aišku, jeigu Juozo ir toliau Lietuvoje nebus po mėnesį ar kelis, turime minčių įsikurti Ispanijoje ar dar kur nors, kur jam būtų patogu. Bet kol abiem sekasi čia, čia ir būsime.
Kaip judu susipažinote?
Gilija: Per mūsų abiejų geriausią draugą, dabar buriavimo trenerį Darių Darašką.
Juozas: Važiavome iš pajūrio į Kauną namo. Aš vairavau, o Darius žinutėmis susirašinėjo su Gilija. Pavargau, apsikeitėme vietomis ir aš pradėjau jai rašyti.
Gilija: Žiūriu, pradėjo eiti keistos žinutės... Mes su Dariumi nuo paauglystės draugai buvome, puikiai vienas kitą pažįstame, o čia, žiūriu, kažkas pasikeitė... Po kelių dienų Darius atvažiavo į svečius ir atsivežė Juozą. Pagėrėme arbatos tvarkingai...
Juozas: Aš jai labai nepatikau. Ilgais plaukais, susivėlęs...
Gilija: Ne dėl to. Man kaip tik visada patiko ilgaplaukiai. Bet tuo metu Juozas buvo labai naglas, pasipūtęs, pasikėlęs sportininkas. Pirmas įspūdis buvo blogas. O kai nuleido erelio sparnus, paaiškėjo, kad – labai nuoširdus ir geras.
Ar vienas kitam sugebate padėti darbuose?
Gilija: Mano profesija, manau, Juozui labai į naudą. Prieš atranką į olimpines varžybas jis kaip tik lankė mano vedamą jogą, nes skaudėjo nugarą, turėjo problemų. Padėjo.
Juozas: Aš, kaip būsimas treneris, jai irgi duodu profesinių patarimų. Papildome vienas kitą.
Gilija: Tik gaila, kad Juozas manęs dar taip ir neišmokė buriuoti. Esu dukart stovėjusi ant burlentės. Nesėkmingai... Vieną kartą vaikai, jaunieji burlentininkai, labai juokėsi. O antrą kartą atsitrenkiau į stovintį laivelį...
Juozai, kaip pats susidomėjai burlentėmis?
Juozas: Tėvas buriavo jachta. Jis su draugu buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, kurie patys pasidarė burlentę ir pradėjo buriuoti. Kai paaugau, ir mane įtraukė. Iš pradžių pradėjau plaukioti jachta, bet kankinausi, nes man ji buvo per lėta, neįdomu, trūko ekstremalumo... O dešimties išbandžiau burlentę ir be galo patiko. Labai greitai ir rezultatai pradėjo kilti. Nežinau, ar vėjas, ar bangos, bet kažkokia paslaptis užburia ir daug kas, bandęs buriuoti, pasakys, kad buriavimas tampa liga visam gyvenimui.
O kitos sporto šakos niekada neviliojo? Esi nemenko ūgio, tiktum į krepšinį.
Juozas: Aš visada stengiausi eiti prieš bangas (juokiasi).
Vis dėlto prisipažink: bijai olimpiados?
Juozas: Olimpiadoje man suplanuota 25–35-oji vieta. Bet labai tikiuosi ir ruošiuosi patekti į dvidešimtuką. Man tai bus pirma olimpiada gyvenime, todėl toks rezultatas būtų labai geras. Aš – realistas. Todėl nešaukiu, kad žūtbūt laimėsiu. Iki pirmosios vietos man dar yra ką veikti... Reikės ne metų ir ne dvejų... Kitąmet turiu tikslą patekti į pasaulio čempionato dvidešimtuką, dar po metų – į dešimtuką. Noriu judėti žingsnis po žingsnio.
Turbūt ir pačiam morališkai būtų labai sunku, jeigu dabar skelbčiau, kad kovosiu tik dėl pirmosios vietos, o paskui gal net į trisdešimtuką nepateksiu ar liksiu paskutinis...
Nuo ko priklauso pergalė?
Juozas: Nuo technikos, taktikos, fizinių gebėjimų ir mąstymo. Čia neužtenka kaip kokioje kitoje sporto šakoje tik gerai bėgti ar aukštai pašokti. Čia reikia ir apmąstytos taktikos, ir sėkmės, ir oro sąlygų. Vieniems geriau, kai vėjas stipresnis, kitiems – kai silpnesnis. Man reikia daugiau vėjo, nes šioje sporto šakoje esu sunkiasvoris. Kitiems užtenka lengvo vėjelio, o man reikia įdėti kur kas daugiau fizinių pastangų.
Kaip išsklaidai liūdesį dėl nesėkmės?
Juozas: Geriausias dalykas yra poilsis. Jeigu varžybose nepasiseka, paprastai norisi viską mesti, spjauti... Bet pailsi ir treniruojiesi toliau. Galiausiai ateina momentas, kai tu vėl ant bangos, kai rezultatai puikūs ir po žingsniuką kyli aukštyn.
Kas šioje sporto šakoje yra sunkiausia?
Juozas: Pirmiausia visi bijo, kad gali paskęsti. Tačiau čia ne pavojingiau negu per gatvę eiti. Aišku, pasitaiko sutrenkimų, kartais lūžių – bet nieko ypatingo. Tiesiog, kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, reikia tam tikrų saugumo priemonių ir įgūdžių.
Jeigu gerai atsimenu, ant rusiškų burlenčų būdavo instrukcija, kuri skamba maždaug taip: „Pasikėlei burę, pripildei vėjo ir plauki.“
Sutik, Lietuvoje ši sporto šaka, sakyčiau, vis dar labai egzotiška ir nedažna.
Juozas: Tai – viena iš priežasčių, kodėl stengiuosi nesustoti, siekti gerų rezultatų. Noriu, kad buriavimas ir burlentės išliktų. Šiuo metu mano amžiaus burlentininkų profesionalų tėra vos keli. O apie trisdešimt vaikų dabar dar tik treniruojasi Kauno „Bangpūty“. Galbūt iš jų išaugs olimpinės viltys. Gaila, kad pastaruoju metu tarp jaunimo labiau dominuoja krepšinis ir futbolas. O buriavimą vis painioja su irklavimu.
Girdėjau, kad burlentininkams didžiausias įžeidimas, kai juos pavadina banglentininkais...
Juozas: Čia dar nieko, bet kai baidarininkais...
Gilija: Tarp burlentininkų net toks juokas yra: „Praplaukei kaip koks baidarininkas irkluotojas...“
