Jordanui gimus, tėvai džiaugėsi neilgai. Netrukus paaiškėjo, kad sūnus sunkiai serga tuomet nepagydoma Hiršprungo liga – įgimtu storosios žarnos vystymosi defektu. Buvo skubama Jordaną net pakrikštyti. „Krikšto tėvu tapo mane krikštijęs kunigas, o krikšto mama – bažnyčios choro dainininkė“, – LNK televizijos gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ pasakojo Jordanas. Jam buvo atlikta sudėtingų, tuomet eksperimentinėmis buvusių operacijų.
Sportas Jordanui vaikystėje tapo išsigelbėjimu nuo grėsusio neįgalumo: „Tėvui buvo pasakyta, kad jei nori, kad būčiau kaip visi, turiu sportuoti. Ir tėvas pasakė – jis sportuos“. Sau ir gydytojams duoto pažado Jordano tėvas laikėsi labai griežtai, todėl sulaukęs šešerių būsimas čempionas sėdo ant dviračio, vėliau buvo įtrauktas žaisti futbolą, krepšinį, lankyti plaukimo treniruotes, sulaukęs 11 metų, atrado dziudo.
„Tėvas buvo labai griežtas, tikras autoritetas man, todėl gyvenau kaip kariuomenėje, kur galiojo minutėmis sudėliota dienotvarkė“, – prisimins Jordanas. Žodžių – sunku, skauda, negaliu, pasak čempiono, jo šeimoje nebuvo. Todėl matydamas šių dienų jaunimą Jordanas sako kraupstantis. „Lepšiai, išplerę, silpni ir nevyriški“, – atvirai rėžia Jordanas. Jis vadovauja nuosavam rytų kovos menu klubui „Naglis“. Čia treniruojasi ir maži, ir dideli.
Šiandien Jordanas drąsiai gulasi ant stiklų, o į jo pilvą net iš kelių metrų aukščio dukros Medos paleisti aštrūs peiliai tiesiog atšoka. Televizijos žiūrovams Jordanas ne kartą demonstravo kvapą gniaužiančius gebėjimus – vienus priverčiančius net užsidengti akis, o kitus spėlioti, kad tai tėra gudrūs triukai... Kaip Jordanui visa tai pavyksta? Vyras sako, kad tai dėl ilgų metų treniruočių, saviugdos, grūdinimosi ir minčių galios.
