Ji – tai moterų numylėtinis, linksmasis „Muzikos akademijos“ dalyvis Juozas Butnorius.
- Pastarajame žiūrovų balsavime tave ir Sashą Son teskyrė vos 6 balsai. Tu likai, o jam atsirado grėsmė iškristi. Kaip jauteisi?
- Mane labai nustebino. Tik kitą dieną atsigavau. Juk šalia manęs buvo du lyderiai – Sasha ir Ruslanas, nuoširdžiai tikėjausi iškristi. Per paskutinę reklaminę pauzę repetavau atsisveikinimo ir padėkos kalbą. Dėl to išgirdęs, kad likau, net suklupau ant kelių. Man buvo šokas!
- Tu verkei!
- Ne! Buvau tik pavargęs ir neišsimiegojęs, gal todėl taip atrodė.
- Manai, kad esi stiprus dalyvis?
- Manau, kad esu stiprus, bet neatradau savo nišos. Tai, ką esu parodęs, nėra mano stiprioji pusė. Manau, kad mano stilius yra senų laikų baladės. Galėčiau šiuo stiliumi pakonkuruoti su Ruslanu.
- Patinki visoms mamoms ir močiutėms. Ar tave tai veža?
- Dainuoja senesnę muziką, ko gero dėl to patinku vyresnei auditorijai. Gal moterims patinka mano daina „Gaus gaus gaus“ apie tai, kad kiekviena po vyrą gaus? Senmergėms gal patinka? (juokiasi) Aišku, jaunos mergaitės klumpa po kojomis Ruslanui, jo dainos joms labiau suspaudžia širdelę.
- Atrodai labai geras. Ar toks ir esi?
- Taip! Dėl to, kad mane tėvai labai gerai išauklėjo. Mane sunku supykdyti, o jei taip jau atsitinka, greitai atlyžtu. Visada šypsausi – taip smagiau gyventi. Esu energingas, mėgtu veikti, turiu daug draugų. Ir visada būnu savimi.
- Negi niekam nesi davęs į snukį?
- Tik vieną kartą. Tik labai seniai. Ir neatsimenu už ką. Žinau, kad po to buvo labai gėda. Susinervinęs trenkiau kažkokiam jaunesniam vaikui.
- Sako, kad mėgsti išgerti prieš lipdamas į sceną.
- Tikrai ne. Nebent brendžio gurkšnelį – balso stygom nuplauti ir balsui atgauti.
- Manau, kad esu stiprus, bet neatradau savo nišos. Tai, ką esu parodęs, nėra mano stiprioji pusė. Manau, kad mano stilius yra senų laikų baladės.Jei toks geras, kaip atsidūrei kariuomenėje, juk gerų ir besimokančių neima?
- Supakavo mane per 20 valandų. Paskambino mama – grįžk namo, tave kviečia dėl armijos. Nuėjau, kažką pasirašiau, maniau, kad tuo ir pasibaigs. O man sako – tai iki ryt. Ką? Ir ryte išvežė į Ruklą.
- Negi nestudijavai?
- Tąkart baiginėjau studijas Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, tik neišlaikiau anglų egzamino, kurio perlaikymas buvo atidėtas pusmečiui. Išlaikiau jį jau būdamas kariuomenėje. Kariuomenėje buvo gerai: išmokau disciplinos, atsakyti už tai, ką sakau, kalbėti už save. Susiradau gerą draugą, su kuriuo bendraujame iki šiol, netgi buvau jo vestuvių liudininkas.
- Ar prieš patekdamas į kariuomenę nieko nedirbai?
- Dirbau renginių organizatoriumi viename prie Palangos esančiame pramogų centre. Net spėdavau paorganizuoti ir vesti renginius savaitgaliais, kai išleisdavo iš kariuomenės. Paskui pasiūlė persikelti į Vilnių, vesti rytinę laidą radijo stotyje „Geras FM“. Nelabai sekėsi, todėl teko ieškotis kito darbo.
Dabar dirbu draudimo brokerių agentūroje. Jei reikės draudimo, kreipkitės į mane (juokiasi). Tiesa, su agentūros savininku susitarėme steigti atskirą padalinį, užsiimsiantį renginių organizavimu. Galima sakyti, ketinu pradėti savo verslą.
- Kas tave nervino kariuomenėje?
- Rutina, kėlimasis 6 ryto, skutimas barzdos kasryt, trumpi plaukai. Pasiilgau laisvės, laisvo mąstymo. Bet išmokau ir gerų dalykų – kasti apkasus, griovius, maskuotis, išardyti ir sudėti ginklą. Buvau pats geriausias savo kuopos šaulys. Jau greitai bus metai, kai išėjau iš kariuomenės.
- Ar tavęs grįžtančio iš karo laiko laukė mergina?
- Tuomet dar jos neturėjau. O dabar turiu. Tai buvo mano Kalėdų dovanėlė – Astą sutikau prieš Naujuosius metus, viename vakarėlyje. Asta – mano draugo draugės sesuo. Dabar gyvename kartu Vilniuje.
- Ar bus vestuvės?
- Ne, dar anksti apie tai kalbėti. Dar per jaunas.
- Bet draugė vyresnė!
- Be komentarų (juokiasi). Bus laikas, bus ir vaikas.
