Tai ir dar daugiau detalių atsiskleidžia pokalbio su buvusiais grupės „XXL“ nariais metu.
– Grįžkime metais atgal, kuomet dar buvote žinomi dėl to, kad priklausėte „XXL“. Kaip ši legendine tapusi grupė susikūrė? Kas jus vienijo?
Ilja: Grupė susikūrė dar prieš man į ją ateinant. O paskui patekimą į ją lėmė pažintis su Gesha – susibendravome, susidraugavome, pradėjome ta linkme galvoti ir kurti. Galiausiai jis manęs paklausė, ar nenorėčiau prisijungti, ir aš sutikau. Taip mūsų draugystė perėjo į partnerystę.
Tada tiesiog turėjau pasvarstyti, ar man tinka tas stilius. Nusprendžiau, kad tinka. Man labai patiko kolektyvas – tai buvo gera komanda, geri žmonės.
Gesha: Susikūrimo istoriją gal geriau papasakotų mūsų prodiuseriai, nes jie mus ir surinko. Mane pakvietė Robertas (aut. past. – Rezgevičius), tuo metu žinomas žmogus Klaipėdoje, kuris turėjo savo šokių mokyklą ir apskritai buvo labai aktyvus, patriotiškas.
Tais laikais savo rate aš taip pat buvau populiarus didžėjus. Tuo metu į Lietuvą, Kauną, turėjo atvažiuoti labai populiari šokių muzikos grupė „Capella“, kuri buvo pirmose vietose pagal „Viva TOP“. Kadangi reikėjo apšildymo grupės, kaip suprantu, tas ir buvo sugalvota – ją tiesiog sukurti.
Į pirmąjį koncertą važiavome keturiese: aš, Ramūnas, Robis ir toks Simas. Po to koncerto Kauno sporto halėje viskas ir įsivažiavo.
– Iš ko sėmėtės muzikinio įkvėpimo, į kokius užsienio atlikėjus tuo metu orientavotės? Ir kaip tapote tais „XXL“, kuriuos žinome?
Ilja: Žiūrėjome į tai, kas tuo metu buvo einamiausia, kas buvo užsienyje populiariausia. Atsižvelgdami į užsienio tendencijas, bandėme pateikti įdomų produktą Lietuvos klausytojams.
Vienu metu, pažiūrėjęs į etiketę, Robiui pasakiau: o davai „XXL“? – grupės pavadinimo istoriją prisimena Gesha
Gesha: Kiek atsimenu, mūsų idėja buvo orientuotis į grupę „East 17“ arba „Backstreet Boys“. Kadangi buvau didžėjus, į studiją atnešdavau naujausios muzikos, kuri ateidavo iš užsienio. Nors mums patiems visa tai buvo tarsi žaidimas, Lietuvoje taip kūrėsi pirmoji šokių muzika. Atsimenu ir pirmąją lietuvišką šokių muzikos kasetę, ten buvo gal 11–12 grupių – „Dinamika“, „XXL“, SEL ir pan.
Atsimenu ir tai, kaip sugalvojome grupei pavadinimą. Vieną kartą su Robertu ėjome namo ir kalbėjomės. Tuo metu mano viena veiklų buvo reperių drabužių vežimas į Lietuvą, su draugu mes buvome neoficialūs vieno prekės ženklo atstovai: veždavom tas plačias kelnes į Klaipėdą, o po to paskirstydavome per visą Lietuvą.
Kadangi grupei trūko kūrybiško pavadinimo, vienu metu, pažiūrėjęs į etiketę, Robiui pasakiau: o davai „XXL“? Atseit, mes čia patys krūčiausi. Taip ir gimė pavadinimas.
– Kokią dešimtojo dešimtmečio sceną atsimenate? Kai kalbame apie tuos laikus, dažnas pamini siautulingus vakarėlius.
Ilja: Su dabartiniais vakarėliais man lyginti sunku, nes nesu tas žmogus, kuris dalyvautų 16–20-mečių susibūrimuose. Man atrodo, kad Gesha atsakytų geriau, nes jis iki šiol bendrauja su jaunimu.
Tais laikais mes negalvojome, kad jaunimas yra atsirišęs, nutrūkęs, bet dabar, žiūrėdamas į savo vaikus, jų aplinką, draugus ir pažįstamus, matau, kad jauni žmonės tampa vis laisvesni. Todėl negalėčiau pasakyti, kad seniau visi buvo daug laisvesni nei dabar.
Klubuose ir anksčiau visi šokdavo, linksmindavosi, gerai leisdavo laiką. Tai metams bėgant, matyt, nepakito. Tik tiek, kad tada buvo kur kas mažiau pasirinkimo: kur eiti, kokiuose koncertuose apsilankyti, o ir šokių grupių buvo ne tiek daug. Žmonės skirstydavosi, kur eis: ar į SEL koncertą, ar į „XXL“, ar kur kitur. Iš pat pradžių buvo toks lyg pasidalinimas.
Tais laikais tikrai jautėsi, kad esame žinomi. Kai atvažiuodavome į bet kokį miestą, tai būdavo tarsi didelis įvykis, ypač jeigu tai mažesnis miestelis – žmonės nesuprasdavo, su kokiais automobiliais ir kas čia atvažiavo, ką čia darys, kas čia bus.
Buvo laikai, kai grodavau ir bet kurią akimirką buvau pasirengęs konfliktui, buvo momentų, kai šalia didžėjaus pulto dėl to gulėdavo pistoletas, – sako Genadijus
Gesha: Tais laikais daugiausia buvau didžėjus, turėdavau ir savo diskotekas, grodavau klubuose, todėl puikiai viską atsimenu ir mano patirtis šiek tiek kitokia. Man tai buvo agresyvūs laikai. Buvo laikai, kai grodavau ir bet kurią akimirką buvau pasirengęs konfliktui, buvo momentų, kai šalia didžėjaus pulto dėl to gulėdavo pistoletas. Tuo metu dirbti didžėjumi buvo gana pavojinga, ir ne tik man: buvome psichai kamikadzės (juokiasi).
Kad būtum didžėjumi, turėjai tikrai labai mėgti savo darbą vien dėl to, kokia aplinka tuo metu supo: groti visą naktį, kur girti, apsiuostę žmonės tūsina iki ryto, nėra taip paprasta, ypač jei jie dar ir ginkluoti.
– Ar savo tuomečius tekstus, galų gale – save pačius, laikėte maištingais?
Ilja: Po sovietmečio jau buvę praėję pakankamai laiko, kad žmonės išlaisvėtų. Aišku, tai buvo naujoviška. Bet tikrai nejautėme, kad mus vertintų kaip maištininkus.
Dėl „Lėktuvėlio“ gal ir turėjome problemų su radijo stotimi, gal kai kurios ir atsisakė transliuoti. Iš esmės viskas buvo taip, kaip ir dabar. Bet galiu pasakyti, kad tai, ką darė „XXL“, tais laikais tikrai buvo naujoviška. Prieš tai niekas to nebuvo matęs, todėl, manau, žmonės patyrė lengvą šoką.
Visgi ar buvome maištininkai, pasakyti negaliu. Taip, buvo kitokie drabužiai, buvo noras išsiskirti, bet tik tiek.
Gesha: Aš irgi nemanau, kad buvome maištingi, tiesiog tai buvo tų laikų realybė. Pavyzdžiui, atsimenu, kai grojau klube, žmonės šoko – iš dešinės viena grupuotė, iš kairės – kita. Ir jų buvo labai daug.
Vienu metu vidury aikštelės jie susiduria nugaromis. Sekundei. Ir viskas, prasideda kova. Dėl tokių dalykų šokių aikštelėse būdavo po 16 apsauginių, tikrai daugiau nei dabar.
Kadaise grojau Klaipėdos klubo atidaryme, ten vidurnaktį įsiveržė „Aras“ su kalašnikovais ir suguldė visus ant žemės. Tokioje aplinkoje aš dirbau 20 metų, kartais per metus net keletą sykių tekdavo gultis ant žemės su į galvą nutaikytais automatais. Tai visgi palieka savo pėdsaką.
Šiais laikais viskas kitaip – jauniems didžėjams viskas padėta ant lėkštės: atsidaryk internetą, pažiūrėk, kokią aparatūrą naudoti, kokią muziką groti, ir daryk draugams vakarėlį. Seniau turėjai bent dalyvauti didžėjų čempionate ir taip pelnyti didžėjų bendruomenės pagarbą.
Aš pats groju nuo ketvirtos klasės, nuo pat sovietinių laikų, kai pavadinimo didžėjus net nebuvo. Žinoma, nebuvo ir jokios informacijos, kas tai yra. 1985 metais su draugais suorganizavę diskoteką, patys supratome, kad dainas galima leisti be pauzių.
– Kas jums rašydavo tekstus, tarkim, jau minėtai dainai apie lėktuvėlį?
Ilja: Muziką ir tekstus rašydavome kartu, taip pat prisidėdavo ir mūsų prodiuseriai. Tai buvo komandinis darbas.
Gesha: Taip, rašydavome kartu, bet daugiausia turbūt rašė alkoholis galvoje (juokiasi).
– Ne paslaptis, nemažai jūsų tekstų buvo apie svaigalus ir narkotines medžiagas. Ar toks gyvenimo būdas tuo metu jus ir supo, ar tai buvo laisvės idėja, ar būdas įtikti auditorijai?
Ilja: Tai grupės įvaizdis, kurį sukūrė mūsų publika. Mes visada grupės gyvenimą laikėme paslaptyje, tebūnie tas įdomumas lieka iki šiol.
Gesha: Kalbant apie narkotikus, tokia buvo klubų realybė – matydavome žmones, kurie taip elgdavosi. Kai pats grodavau, nieko nevartodavau. Ir dabar alkoholio nevartoju. Kai reikia aštuonias valandas išstovėti, linksminti žmones, kurie ir agresyvūs, ir pavartoję, ir mėgsta skirtingą muziką, gali būti sudėtinga.
Dėl „XXL“ – tiesiog toks buvo mūsų chuliganizmas. Iš tikrųjų net apie tuos narkotikus nebuvo dainuojama tiek ir daug, ypač iš mūsų pusės. Daugiausia – apie alkoholį, nes, ne paslaptis, dauguma mūsų jį vartojo. Jei važiuodavome į turą dviem autobusais, visi ten būdavo girti.
Naktiniuose klubuose tuo metu prasidėjo technokultūros, reivo kultūros atgimimas. Tada Lietuvoje nebuvo lietuviškos muzikos ir bet kuri lietuviška muzika buvo labai vertinama.
Ilja: Beje, grįžtant prie dainose minimų narkotikų, teko ir per koncertus sakyti, kad tai tik dainos, pabrėždavome, kad narkotikai negerai.
Tos dainos tikrai nebuvo sukurtos norint paskatinti žmones vartoti narkotines medžiagas. Tai linksmos dainos – reikia žiūrėti į jų nuotaiką, o ne į raginimą.
– Ar turite kokią istoriją, kuri įsirėžė atmintin iš tų laikų?
Gesha: Atsimenu, kaip vieną sykį apšvietėjas koncerte mums apdegino akis. Anksčiau buvo tokios neoninės, kvarcinės lempos, kurios iš tiesų neskirtos klubams. Vieno pasirodymo metu apšvietėjas tą lempą netyčia sudaužė.
Taigi, valandą mums į akis švietė balta, kvarcinė lempa. Po koncerto dar vyko diskoteka ir, pusei jos prabėgus, pradėjau jausti akyse smėlį, man pradėjo ašaroti akys. Grupė tuo metu jau buvo išvykusi į viešbutį ir, kai aš į jį nuvykau, pamačiau, kad panelės jau kviečia greitąją pagalbą. Pasirodo, jas labai smarkiai apdegino lempa.
Kitą vakarą Varėnoje vyko didelis mūsų koncertas, o mano akys – susiaurėjusios ir paraudusios. Nuėjau į vaistinę, paprašiau, kad duotų ką nors, jog pradėčiau matyti. Tada pasakė, kad turėčiau vykti į ligoninę (juokiasi). Aiškinau, kad negaliu, nes reikia koncertuoti, nėra kitų variantų, todėl pasiūlė vaistų, kuriuos turėjau pilti kas pusę valandos. Pasirodo, buvo apdeginta akis. Ir taip aš ašaroju iki šiandien.
– Kaip grupė nutraukė veiklą?
Ilja: Mes matėme, kad daug trinčių buvo kitose grupėse, kai kurie norėjo pradėti kitas veiklas. Paklausėme savęs, ar esant kitokiam sąstatui bus lygiai taip pat linksma. Susėdę kartu po koncerto pasikalbėjome: kas bus, jeigu bus. Tikrai nebuvo didelio ginčo, tiesiog bendras susitarimas, kad šiuo metu galbūt taip geriau.
– Ar su kitais jos nariais dar palaikote ryšius?
Ilja: Su paskutine sudėtimi tikrai bendraujame. Štai, su Gesha mes vis susiskambiname, vis aplankydavome vienas kitą svečiuose.
Gesha: Periodiškai tikrai bendraujame.
– Ar nebuvo minčių sugrįžti į sceną?
Ilja: Šiuo metu bent man jų nekyla, nes pats dabar turiu kitą užsiėmimą, kuriam visiškai atsiduodu. Net nežinau, ar koks turas galėtų sutapti su mano darbo grafiku. Įtariu, kad ne, nes tada, kai žmonės ilsisi, aš dirbu, todėl nemanau, kad tam galėčiau skirti daug laiko. O pasidaryti tik dėl to, kad pasidarytume, neverta.
Gesha: Man minčių sugrįžti tikrai buvo dar šią vasarą, tam netgi gavau finansavimą. Visgi kažkaip jie tarpusavyje nesutarė: aš pabėgiojau, pabandžiau, prisiminiau, kodėl kartu nedirbome (juokiasi). Todėl su Krisčiu perdarėme dainą „Lėktuvėlis“. Gal dėl to patenkinti ir ne visi, bet man dzin.
– Tad ir pereikime prie jūsų dabartinės veiklos. Kuo užsiimate, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas? Ar jame vis dar liko muzikos?
Ilja: Jau 14-ika metų fotografuoju. Sekasi kaip ir labai gerai. Daugiausia įamžinu vestuves. Šis darbas labai smagus, nes dažniausiai renginiuose matai laimingus, besidžiaugiančius žmones. Aišku, dabar vestuvių mažiau, karantinas kažkiek palietė mano klientus, bet ne taip, kad visiškai sužlugdytų planus.
Kartais vaikai pasižiūri senus „XXL“ klipus, tai draugai jiems pasako, kad, va, tavo tėtį rodė per LNK. O kartais, pamatę mano senus drabužius, vaikai klausia: tėvai, ar ten tikrai tu? – juokiasi Ilja
O šiaip nuo muzikos nepabėgau – jos man patinka klausytis, esu melomanas, domiuosi įvairia kūryba. Bet apie muziką, kaip apie veiklą, dabar nėra tiek laiko pagalvoti.
Retsykiais paklausau ir „XXL“. Kai Kristis perdarė „Lėktuvėlį“, su Gesha buvome susitikę ir apsitarti, buvo smagu. Dar labai malonu buvo klausytis to, kaip į tavo dainą atneša naujų vėjų, kažką prideda. Iš esmės mes darydavome tą patį – klausydavome kūrinių ir duodavome jiems naujus sparnus.
Kalbant apie pokyčius, dabar turiu sūnų, kuriam bus 18, dukrą, kuriai sueis 16, o mažajam bus 4 metai. Kartais vaikai pasižiūri senus „XXL“ klipus, tai draugai jiems pasako, kad, va, tavo tėtį rodė per LNK. O kartais, pamatę mano senus drabužius, vaikai klausia: tėvai, ar ten tikrai tu? (juokiasi)
Gesha: Iki šiol esu didžėjus, filmuoju vaizdo klipus, rašau scenarijus, konsultuoju jaunus muzikantus, kuriu muziką ir gaminu gatvės stiliaus drabužius.
– Kaip, žiūrėdami iš dabarties perspektyvos, vertinate grupę „XXL“?
Ilja: Tikrai malonu apie tai pagalvoti. Mes buvome kaip tos muzikos pionieriai Lietuvoje, kai buvo visiška nežinomybė – nei interneto, nei muzikos, viskas buvo gyvai. Aišku, dabar muzikantų lygis kitoks, yra geriau, bet tais laikais buvo labai smagu, bendravome su grupėmis, su kuriomis ir iki šiol susirašome.
Vien tai, kad su daugybe grupių pavyko išlaikyti glaudų ryšį, rodo, kad laikas buvo praleistas ne veltui, kad buvo daug pažinčių, daug draugų.
