Vilniaus dailės akademijoje tik pernai tapybą baigusi menininkė jau dalyvavo Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse ir kitose grupių parodose. „Man įdomu matyti, kokiu paveikslu virsta mano idėjos ir žodžiai“, – sako tapytoja, kurios vaikiškas sugebėjimas stebėtis negali palikti abejingų.
„Tarsi kino dramos „Amelija iš Monmartro“ herojė, ši menininkė stebi mažąjį pasaulį ir kuria savą švelnią, moterišką siurrealizmo versiją. Jos paveiksluose – pasaulis vis tas pats, tapytoja jo nesistengia apversti aukštyn kojomis. Tiesiog akimirkai sustabdo gyvenimo veiksmą, meta netikėtą žvilgsnį ir nepaliauja tuo stebėtis“, – taip jaunos menininkės kūrybą pristato menotyrininkė Kristina Stančienė.
Savitas D.Bilkštienės braižas susiformavo jau studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Pradžioje studijavusi architektūrą, ilgainiui moteris persigalvojo ir baigė tapybos studijas.
Žmonės.lt ji sakė taip nusprendusi pasielgti dėl savo dukrų: norėjo parodyti pavyzdį, kad kiekvienas gyvenime turi daryti tai, ko iš tiesų trokšta.
„Norėčiau, kad mano vaikai gyvenime darytų tai, ką nori. Tapybos išėjau mokytis kai pirmagimei buvo dveji, nors realiai to norėjau visą gyvenimą, kiek save atsimenu“, – Žmonės.lt sakė D.Bilkštienė.
O ėmusi daryti tai, ką trokšta, ji netruko pagauti sėkmės paukštę: trečiadienį atidarė pirmąją, debiutinę savo tapybos darbų parodą.
„Gyvenimą derinu su motinyste, o kadangi antroji dukra jau skaičiuoja devintą mėnesį, pats metas buvo kažką daryti. Neįsivaizduojate, kaip atidaryti parodą buvo baisu, bet jaučiuosi padariusi viską, ką galėjau. Intensyviai dirbau“, – šypsosi pašnekovė.
Pasveikinti menininkės debiuto proga trečiadienį atskubėjo dešimtys susidomėjusiųjų, tarp jų – ir žinomi žmonės: Renata Mikailionytė, Violeta Baublienė, Daiva Urbonavičiūtė, Laisvė ir Vytaras Radzevičiai, Andrius Užkalnis, Povilas Miškinis Eidukonis ir kiti (svečių galerija – teksto pabaigoje).
Tapyboje – siurrealistinė buitis
Menininkės paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. Tapybos stilius primena fotorealistinę ar plakatinę poparto tapybą.
Savo paveikslų herojus menininkė stebi iš netikėtos perspektyvos, dažnai – iš apačios. Tapytoja tam turi savą paaiškinimą: „Augindama dukras, daug laiko praleidžiu ant grindų – tai jų žaidimo teritorija. Tad ir pasaulį dažnai stebiu iš ten“.
Daiktai D.Bilkštienės paveiksluose į vieningą visumą susijungia tik su paskutiniaisiais teptuko potėpiais, kai ji lieja foną.
„Nekantraudama laukiu tos akimirkos, – sako tapytoja. – Nes niekada iš anksto nežinau, kaip atrodys mano paveikslas“.
Iš vieno Dovilės paveikslo ištraukta frazė „Išmušta perspektyva“ ne šiaip gražiai skamba. Iš tiesų Dovilė tarsi „išmuša“ įprastą menininko gyvenimo ir kūrybos perspektyvą.
Menininkės namuose žaidžia dukros, skamba telefonas, zuja šuniukas, vyksta tai, kas paprastai vyksta vaikus auginančios moters namuose. Ir tuo pačiu – kitaip, nes menininkė kuria ne studijoje, o čia pat, namuose. Įkvėpimo ji ieško kasdienybėje, tarsi jaukinasi rutiną ir buitį.
„Nejaučiu poreikio pabėgti, atsiriboti nuo namų ir įprastos aplinkos“, – sako Dovilė. Prie molberto savo namų svetainėje ji stoja tada, kai vos aštuonių mėnesių sulaukusi dukrelė miega.
Motinystė nenutolino jos nuo tapybos. Gydytojų patarimo paklausiusi, tik padėjo į šalį terpentiną, o dažus ėmė skiesti sėmenų aliejumi. „Per aštuonis mėnesius, kai auginu mažąją, nutapiau septynis paveikslus, nors, atrodo, dukra miega taip trumpai...“ – ji pasakoja itin laukianti valandų, kai galės tapyti.
Ne visuose savo paveiksluose menininkė veikia kaip tyli stebėtoja. Kartais, vaizduodama iki skausmo pažįstamą motyvą, tarkime, Vilniaus arkikatedrą, ji nepastebimai pakeičia vieną kitą realaus vaizdinio elementą ir paverčia jį mistiniu regėjimu.
Taip priešais Vilniaus šventovę, sprogdindami šaligatvio grindinį, stiebiasi tamsūs medžių siluetai. Už jos miestas, o gal net ir visas pasaulis staiga baigiasi – mirga tik švelnūs, šviesūs potėpiai, plyti bekraštis dangus, tarsi kažko pabaiga arba pradžia...
Aštrios, metalinės banalaus aukštos įtampos elektros stulpo konstrukcijos, kurias ji tapo, žvelgdama iš apačios, vaizduotėje išnyra daugiaprasmiu simboliu – aliuzija į Paryžiaus Eifelį ir lapkričio 13-osios tragediją.
„Šaligatvio plytas pralaužusius medžius pamačiau naujame Vilniaus mikrorajone. Pagalvojau, kad norėčiau juos perkelti į kitą vietą. Po kurio laiko, stumdama vežimą Katedros aikštėje, supratau, kad tie medžiai mano paveiksle turi augti čia“, – paveikslo atsiradimo istoriją pasakoja menininkė.
Jos paveiksluose varnos siluetas boluoja tarsi keistas inkliuzas mėlynoje stoglangio properšoje. O apatiniame pasaulio lygmenyje – ant grindų arba kažkur pažemiui – nuolat vyksta trivialūs ir kartu simbolinių prasmių įgyjantys įvykiai: vėžliukas keliauja tiesiai į viliojančius pelėkautus, išskalbtas žaislinis meškiukas ant skalbinių džiovyklės kabo tarsi egzistencinėse būties sūpuoklėse, nesvarumo būsenoje, tarp ten ir čia.
Tapytojos žvilgsnis – švelnus, jautrus ir kupinas pozityvumo. Jos kuriamos metamorfozės nebaugina, greičiau sukelia nusistebėjimą ar šypsnį.
„Net ir ranka, mosuojanti plaktuku tituliniame parodos paveiksle, kalba ne apie agresiją. Tai ne firminis „Pink Floyd“ plaktukas, kviečiantis griauti sienas ir maištauti. Greičiau – hipnotizuojanti, žvilgsnį prikaustanti švytuoklė, o gal įrankis, siūlantis suplėšyti regimojo pasaulio šydą“, – įsitikinusi menotyrininkė K.Stančienė.
Buvo lietuviškojo „Playboy“ modelis
Tačiau ne tik dėl unikalaus tapybos braižo D.Bilkštienės pavardė žinoma. Dabar moteris siekia pripažinimo meno pasaulyje, o prieš kelerius metus dėmesio sulaukė dėl savo drąsos: pozavo erotinėje žurnalo „Playboy“ surengtoje fotosesijoje.
„Pavadinčiau tai prieskoniais šeimyniniame gyvenime. Tai buvo netyčinė fotosesija, pikantiška akimirka. Tai nebuvo karjeros vingiai... Fotosesiją lėmė ginčas su vyru, – Žmonės.lt pasakojo Bilkštienė. – Po pirmo gimdymo buvau nusivylusi savimi – atrodė, kad su manimi kažkas negerai, kad visos aplink gražios, jaunos, o aš ne. Vyras nesutiko: sakė, kad aš labai graži ir galėčiau pozuoti „Playboy“, nors aš buvau įsitikinusi, kad iki to man – kaip kiaulei iki mėnulio. Tada po savaitės sulaukiau skambučio – pakvietė pozuoti kito mėnesio žurnalo numeriui. Vyras labai norėjo įrodyti savo tiesą.“
Dėl erotinės fotosesijos tapytoja D.Bilkštienė nesigaili: „Kaip menininkė, nuogame kūne nematau nieko blogo. Juk visoje meno istorijoje nuogas moters kūnas figūruoja. Nematau nieko nepadoraus, negražaus. Visur modeliai nuogi pozuoja, visi perka tuos paveikslus. Nemanau, kad čia kažkas nepadoraus. Be to, čia juk buvo „Playboy“, o ne koks pigus žurnaliūkštis, kurį kas nors kabintų savo servise.“
Tačiau dabar ji koncentruojasi tik į meną. „Šis nuotykis buvo vienkartinis. Nematau prasmės toliau eiti šiuo keliu, nors ir buvo pasiūlymų. Aš tiesiog tapau – tai mano aistra, mano gyvenimas, svajonė, ir nematau reikalo „mėtytis“, – Žmonės.lt sakė tapytoja.