Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Buvęs TV projektų dalyvis sėkmę rado JAV: Lietuvoje peikė, ten laiko žvaigžde

Talentingasis Dovydas Maščinskas nuo paauglystės dalyvavo įvairiuose Lietuvos muzikiniuose projektuose, tačiau sulaukdavo kritikos strėlių. 2012-aisiais jis nusprendė palikti šalį – nuo tada jo gyvenimas pradėjo keistis. Dabar muzikantas savo pasirodymais džiugina įvairių Amerikos miestų praeivius, jį atpažįsta gatvėse, o vaizdo įrašai „YouTube“ platformoje renka milijonines peržiūras.
Dovydas Maščinskas
Dovydas Maščinskas / Asmeninio albumo nuotr.

Dovydas kalba drąsiai ir užtikrintai – Amerikoje jam atsivėrė visos galimybės, kurių jis neturėjo Lietuvoje. Muzikantas interviu 15min dalijasi savo karjeros įspūdžiais, netikėtai užklupusia sėkme bei atvirauja apie nuoskaudas, kurių jam paliko gimtoji šalis.

– Dovydai, kodėl nutarei palikti Lietuvą? Ir dėl kokių priežasčių patraukei būtent į Ameriką?

– Kai pradėjau groti Lietuvoje, bandžiau dainuoti angliškas dainas, siekti profesionalaus muzikanto karjeros. Kuo daugiau išmoksti apie muziką, tuo daugiau išmoksti ir apie jos verslą, o Lietuvos muzikos verslas – nekoks. Net ir patys garsiausi Lietuvos atlikėjai groja vestuvėse. Manau, kad Lietuvoje yra tik penki rimti muzikos prodiuseriai.

2009-aisiais buvau „Lietuvos talentuose“, 2010-aisiais pasirodžiau „Talentų ringe“, o 2011-aisiais nuėjau į „Euroviziją“, bet ir ten esama daug korupcijos. Pamenu, kaip kiti dalyviai susitardavo, kokius efektus pasirodyme naudos ir turėdavo progą pasirepetuoti. Tačiau kai aš paprašiau, kad mano pasirodymui panaudotų baltas šviesas, manęs neklausė, nesuteikė progos net pasiruošti. Buvau jaunas, todėl su manimi elgėsi taip, kaip jie norėjo. Tiems, kurie buvo su užnugariu, sąlygos buvo kitokios.

VIDEO: Atlikėjas Dovydas Maščinskas "Dirty Avenue" | Eurovizijos dainų konkurso pirmasis turas

Prisimenu, kai po vieno pasirodymo komisijos narys man pasakė: „Jei turėčiau tavo kompaktinę plokštelę namuose, niekada jos neklausyčiau“ (juokiasi).

Po tokių ir panašių patirčių pamaniau, kad metas važiuoti iš Lietuvos – arba į Vokietiją, arba į Angliją. Bet atsirado galimybė nuvykti į Ameriką, o ji man labiau prie širdies, nes visa mano klausoma muzika yra amerikietiška.

– Tai reiškia, kad Lietuvoje nėra didelių perspektyvų muzikantams?

– Lietuvoje būsi perspektyvus tik užsiimdamas nelegalia veikla ir korupcijomis. Apskritai, iš visų mano likusių lietuvių feisbuko draugų šiuo metu beveik nė vienas nebeužsiima muzika – vieni vairuoja fūras, kiti dirba Norvegijos fabrikuose ir panašiai.

Mažoje industrijoje konkurencija yra labai ryški, o didelėje visi supranta, kad visiems visko užtenka. Kiekvienas dalijasi svarbių žmonių kontaktais, padeda. Juk padėdamas kitam neprarasi savo auditorijos – ji vis dar klausysis tavęs, tačiau sužinos ir apie kitus.

Asmeninio albumo nuotr./Dovydas Maščinskas
Asmeninio albumo nuotr./Dovydas Maščinskas

– Išsakei nemažai kritikos lietuviškai televizijai. Ar nebandei patekti į amerikietiškus ekranus?

– Teko būti rytinėse laidose, tačiau noriu visiems pasakyti, kad niekada neitų į jokius talentų šou. Kai pasirašai kontraktą, projekto organizatoriams suteiki teisę su tavimi daryti tai, ką jie nori. Net jei ir turi talentą, jie gali tave suformuoti visai kitu žmogumi. Be to, labai dažnai viskas būna taip suredaguojama, kad kontekstas atrodo visai kitoks negu buvo.

Amerikoje pasirašius kontraktą, vėliau apie penkerius metus negali nieko daryti savarankiškai. Be valdančiųjų leidimo negali nieko kelti į socialinius tinklus. Manau, kad televizija yra mirštanti medija. Mačiau statistiką, kad Amerikoje žmonės iki 30-ies metų amžiaus televiziją stebi gerokai mažiau.

– Amerikoje esi jau nuo 2012 metų. Kokia buvo pati pradžia? Su kokiais sunkumais teko susidurti norint Amerikoje adaptuotis kaip gyventojui ir kaip muzikantui?

– Galima išskirti du žmonių sluoksnius – vienas yra paprastas Amerikos gyventojas, o kitas – vietinis muzikantas, turintis savo pažįstamų ratą. Naujokui, bandančiam adaptuotis šiame sluoksnyje, yra sunku.

Feisbuke man teko susipažinti su keliais muzikantais. Vienas iš jų pamatė mano pasirodymo vaizdo įrašą ir pakvietė į festivalį, kuris Lietuvos mastu būtų labai didelis, tačiau Amerikoje jis nėra toks įspūdingas. Atvykęs apsistojau pas vieną iš tų draugų.

Pagrojau festivalyje, o po jo prie manęs priėjo vyriškis ir pasakė, kad turi įrašų kompaniją bei pasiūlė prie pietų stalo pakalbėti apie tai plačiau. Po kelių dienų mes susitikome, jis man pasiūlė dvejų metų kontraktą, albumo išleidimą ir muzikinius turus. Prižadėjo didelius pinigus, tada man nebebuvo prasmės grįžti į Lietuvą, tad likau. Taip ir prasidėjo mano pirmieji metai Amerikoje.

– Tad ar galėtum sakyti, kad pradžia Amerikoje buvo sėkminga?

– Tuo metu atrodė, kad sėkminga, bet po kelerių metų supratau, kad toji įrašų kompanija man primelavo (juokiasi). Bet gyveni ir mokaisi. Man tada buvo 19-lika metų, todėl daug negalvojęs tą kontraktą ir pasirašiau. Galbūt ir nepasisekė, bet galiu tai vadinti patirtimi. Išmokau atidžiau skaityti ir klausyti, todėl, kai aukštesni žmonės man ką nors žadėdavo, taip lengvai nebeapsigaudavau.

Asmeninio albumo nuotr./Dovydas Maščinskas
Asmeninio albumo nuotr./Dovydas Maščinskas

– O kaip sekasi dabar? Ar sulauki daug muzikinių pasiūlymų? Ar daug ištikimų gerbėjų turi?

– Viskas pasikeitė 2017-aisiais, kai supratau, kad einant tradiciniu keliu nieko neišeis. O tradicinis kelias – grojimas įvairiuose baruose ir tikėjimas, kad galbūt pasiseks pasirašyti kontraktą su geresne įrašų kompanija ir taip patekti į televiziją ar leisti, kad tavo dainą grotų per radiją.

Aš būtent tą ir bandžiau daryti, bet mačiau, kad nieko neišeis. Žmonės man pradėjo pasakoti, kad kai kurie muzikantai kelia vaizdo įrašus į „YouTube“ ir taip uždirba didelius pinigus. Nustebau, nes galvojau, kad iš to uždirbti neįmanoma, o tokia veikla užsiima tik neturintys užsiėmimų žmonės.

Tačiau tai yra rimtas verslas. Nusprendžiau pabandyti ir aš, todėl nusipirkau kamerą. Pabandžiau įkelti kelis vaizdo įrašus, bet niekam nebuvo įdomu. Tada nusprendžiau filmuoti savo darbo dienas – tuomet grojau viename prastame bare. Pasirodymus kėliau dažnai, pradžioje keletą kartų į savaitę, o vėliau – beveik kiekvieną dieną.

Vis dėlto 2017-aisiais metais vienas mano vaizdo įrašas „sprogo“ – per mažiau nei savaitę surinko milijoną peržiūrų. Vėliau skaičius didėjo. Garsus amerikiečių žurnalas „Guitar World“ parašė straipsnį, vėliau rašė ir kitas. Sulaukiau įvairių skambučių, o mano „YouTube“ kanalas vietoj 50 prenumeratorių turėjo 200 tūkstančių. Taip ir toliau kėliau įvairius vaizdo įrašus, kurie sulaukė žinomumo.

Vieną kartą grojau gatvėje, tačiau niekam nebuvo įdomu – manęs klausė gal keturi žmonės, kurie paprašė, kad pagročiau „pianino dainą“, kai pats stovėjau su gitara. Aš turėjau mažą kontrolerį, todėl visiems buvo juokinga. Pradėjau groti, o vėliau įkėliau šį vaizdo įrašą ir į „YouTube“ – dabar jis turi 10 milijonų peržiūrų. Neįtikėtina, kad grojau vos keletui žmonių, tačiau kai įkėliau pasirodymą į platformą, jį pamatė milijonai.

Už kelių savaičių mano „YouTube“ paskyroje jau turėtų būti milijonas prenumeratorių, o visas kanalas turi apie 127 milijonus peržiūrų. Mano dainų klauso ir „Spotify“, taip pat manęs laukia daug suplanuotų koncertų. Žmonės mokės pinigus už bilietus tam, kad pažiūrėtų į mane – tai fantastika.

VIDEO: Huge Crowd Stops to Listen When Someone Gives Me Their Guitar To Play This Prince Song

– O kaip manai, kodėl susilaukei tokio populiarumo?

– Dažnai apie tai galvoju. Populiariausi mano vaizdo įrašai yra apie tai, kad žmonės paprašo, jog ką nors pagročiau. Kartais tų dainų aš nesu girdėjęs, tačiau vis tiek bandau jas groti. Kiti muzikantai taip nedaro, jie bando išlaikyti rimtumą ir nenori prisidaryti gėdos. Aš tiek visko matęs, kad man nesvarbu, ką kiti pagalvos, todėl drąsiai viską išbandau. Niekada nemėgau mokytis dainų, todėl dažnai improvizuoju.

– Būtent tai ir yra tavo išskirtinumas, sužavėjęs žmones?

– Taip, tai lyg iššūkis – žmonės paprašo, kad padaryčiau tai, ko nesu daręs, ir tuomet stebi, kaip man sekasi. Turiu daug instrumentų, todėl esu „žmogus orkestras“, bet modernus. Žmonėms įdomu stebėti, kaip aš gebu visus tuos instrumentus suderinti.

VIDEO: When Someone Requests Tennessee Whiskey and This Singer Steals The Show

– Galbūt prisimeni išskirtinų istorijų iš grojimo gatvėse? Ar teko susidurti su nemaloniomis situacijomis?

– Galima sakyti, kad visuomet sekasi puikiai ir visus įsimintiniausius įvykius esu įkėlęs į savo „YouTube“ kanalą. Buvo atvejis, kai manęs paprašė pagroti dainą „Journey“, o prie manęs priėjo mergina, kuri norėjo ją padainuoti. Suteikiau progą, o jai uždainavus, visi pradėjo garsiai šaukti iš nuostabos. Na, o vienas nemaloniausių atvejų buvo tada, kai man grojant atvažiavo policija ir liepė viską užbaigti.

– Turbūt geriausias jausmas užklumpa tada, kai žmonėms sukuriama emocija – jie džiaugiasi, išreiškia nuostabą...

– Taip, manau, kad čia ir yra visa esmė. Pavyzdžiui, Lietuvoje žmonės yra susikaustę, jie net nuotraukose nesišypso, o Amerikoje, vien einant gatve, nepažįstamo žmogaus gali paklausti, kaip jam sekasi, net jei toliau joks pokalbis ir nevyksta. Galima pagalvoti: kokia viso to esmė? Būtent tai ir yra esmė – palinkėti žmogui gražios dienos, pakelti nuotaiką.

Kalbant apie publiką, Lietuvoje ji – nuobodi. Kartą teko groti Kauno rotušėje, prieš tiesioginę krepšinio transliaciją. Mums pagrojus, niekam buvo neįdomu, nesulaukėme net plojimų. Prasidėjus transliacijai visų emocijos sukilo. Tuomet aš galvojau: „Juk čia tik ekranas, jie nieko negirdi!“

Amerikoje žmonės labiau atsipalaidavę – lyg alternatyvioje visatoje, kurioje nėra problemų. Aš improvizuoju, išgalvoju įvairiausius žodžius, o jie man pritaria. Dažnai filmuoja, skambina artimiesiems ir rodo, kad yra koncerte. Žmonės pradeda mane atpažinti, nori kartu nusifotografuoti. Vien dėl šių emocijų verta praeiti sunkų prakaito kelią...

Asmeninio albumo nuotr./Dovydas Maščinskas
Asmeninio albumo nuotr./Dovydas Maščinskas

– Matosi, kad Amerikoje jautiesi savoje vietoje, tačiau, kaip bebūtų, ar nekankina ilgesys Lietuvai?

– Lietuvoje esu gimęs ir užaugęs, todėl vis tiek norisi nuvažiuoti, aplankyti įvairias vietas... Žadu atvykti, tyliai pasivaikščioti po Kauno gatves, aplankyti buvusią mokyklą, į Nemuną pamėtyti akmenukus (juokiasi). Norėčiau nueiti ir į įdomius muziejus. Palangoje esu nebuvęs, tikriausiai, jau 15 metų...

— O lietuviška muzika domiesi? Ar dažnai tenka paklausyti šiuolaikinių Lietuvos muzikos atlikėjų kūrinių?

– Nelabai klausau šiuolaikinių Lietuvos atlikėjų. Daugiausia klausausi Stasio Povilaičio, nes man tai nostalgiška. Modernūs lietuvių kūriniai yra amerikietiška kopija – ta pati melodija, tik lietuviški žodžiai.
Telefone turiu programėlę, kurioje kartais klausausi lietuviškų radijo stočių ir nuolat girdžiu, kad naudojamos tos pačios tendencijos.

– Kada paskutinį kartą teko aplankyti gimtąją šalį? O kaip tavo artimieji, šeima, ar jie gyvena Lietuvoje?

– Visa mano šeima Vokietijoje – jie lanko mane, o aš lankau juos. Kai 2012-aisiais išvykau iš Lietuvos, taip joje nė karto ir nebuvau.

– Kokių įspūdžių per visus Amerikoje praleistus metus ši šalis padovanojo? Kur teko sudalyvauti, ką pamatyti ar su kuo susipažinti?

– Šalis didelė, o kultūros skiriasi. Geras dalykas tas, kad visur ta pati kalba – galima penkias dienas keliauti, tačiau visur susikalbėsi vienodai. Visi atsipalaidavę, tik kai kurios provincijos nemėgsta imigrantų. Tačiau didesnių miestų žmonės yra atviresni, dažnai nustemba sužinoję, kad esu iš Lietuvos, ir pasakoja, kad turi pažįstamų lietuvių.

Vienas muzikantas, kuris nepažinojo manęs, užleido vietą pagroti gatvėje, vietoj to, kad grotų pats. Sakė, kad jam bus įdomu pasiklausyti. Galima sakyti, kad prie ko beprieisi, po 10 minučių su juo tapsi draugais.

Tačiau aš niekada neaukštinu savęs, nes niekada nežinau, kaip viskas pasisuks. Kartais Amerikos žmonės mane atpažįsta ir prieina pasisveikinti, bet esmė ne tai. Esmė yra jausmas, kurį jiems suteikiu.

– Ar muzikavimas – tavo vienintelis pragyvenimo šaltinis Amerikoje?

– Panašu, kad kitoms veikloms laiko turėtų likti visai mažai...
Taip, muzika mano pragyvenimo šaltinis jau nuo pat atvykimo į Ameriką. Kiekvieną dieną pragyvenau tik iš muzikos. Ačiū Dievui, kad, kol kas, puikiai sekasi, nes praeityje neklausiau negatyvių žmonių. Prieš išvykstant į Ameriką visi man sakė, kad šioje šalyje neišbūsiu net mėnesio, laidė sarkastiškas replikas. Jau tada žinojau, kad jiems niekada neskambinsiu (juokiasi).

Daugiausia visi minėjo didelę konkurenciją ir tai, kad bus už mane geresnių. Sutinku, kad visuomet bus geresnių, tačiau esmė juk ne tai. Reikia tiesiog veikti. Menas – ne olimpiada, kurioje reikia tikslumo. Gali padaryti visišką nesąmonę, tačiau kažkam tai bus nuostabus kūrinys. Esmė ne būti geriausiu, o neleisti auditorijai tavęs užmiršti.

Asmeninio albumo nuotr./Dovydas Maščinskas
Asmeninio albumo nuotr./Dovydas Maščinskas

– Ar savo gyvenimą ir toliau planuoji sieti su Amerika? Kokių ateities planų šiuo metu turi?

– Pagrindinis mano tikslas šiuo metu yra išleisti kuo daugiau dainų. Ieškau turo vadybos kompanijos, nes sulaukiu daug kvietimų groti, o man reikia organizuotumo. Vienam visą tai suplanuoti darosi sunku. Norėčiau surengti turą ir groti žmonėms...

– Pabaigai – kokį patarimą duotum žmonėms, kurie nori pradėti kurti, tačiau bijo kritikos ir nedrįsta žengti to pirmojo žingsnio?

– Kritikos bus visada. Bus tų, kurie juoksis ir tyčiosis, tačiau jei užsiimsi tuo kiekvieną mielą dieną, tie, kas juokiasi, po keleto metų kitam sakys „Aš jį pažinojau, jis buvo mano draugas“, net jei taip ir nėra. Reikia ignoruoti ir tame nedalyvauti. Svarbu susitelkti į savo tikslą, o jei nežinai tikslios krypties, vis tiek bandyti ir palaipsniui ką nors keisti. Atsimink, kad nesvarbu, kiek kritikos sulauksi – žmonių, kurie tave palaiko, bus daugiau.

Lietuvoje mokiausi „Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje“. Buvo baigiamieji egzaminai, kuriuos visi norėjo padaryti ne konservatorijoje, o naktiniame klube. Tam, kad vėliau būtų vakarėlis ir kviestiniai mokytojai, stebintys egzaminą, galėtų pasilinksminti. Pagal Lietuvos įstatymą, už egzaminus neturėtų būti imamas joks mokestis, o mano šeima tuo metu neturėjo pinigų, todėl niekaip negalėjau sumokėti 100 litų, kad patekčiau į tą naktinį klubą.

Konservatorija turėjo gražią salę su gera akustika, todėl manau, kad naktinis klubas tikrai nebuvo būtinas. Galiausiai man leido egzaminą atlikti toje salėje, todėl pagalvojau, kad viskas išsisprendė gerai – mano šeima tą savaitę turės ką pavalgyti.

Egzamino dieną buvo padarytas plakatas su visų mokinių vardais, tačiau mano vardo jame nebuvo. Man pasakė, kad savo pasirodymą atlieku paskutinis, o aš ir laukiau. Visiems pasirodžius, direktorius pranešė svečiams, kad pasirodymai baigti. Tėvai ir mokytojai išėjo. Likau tik aš, mano mokytojas ir vertintojai. Didžiulė aktų salė buvo tuščia.

Tai buvo lyg vadovybės kerštas, nes dėl manęs jie negalėjo išsinuomoti naktinio klubo. Tačiau aš neturėjau pinigų, ką man reikėjo daryti? Buvau labai susinervinęs, tačiau turėjau groti, bet net mano pasirodymo metu džiazo skyriaus vedėja nuolat varstė duris ir garsiai juokėsi.

Po pasirodymo nuėjau pas mokyklos direktoriaus pavaduotoją – tikėjausi, kad mane nuramins. Paklausęs, kodėl prieš mano pasirodymą visi išėjo, jis atsakė, kad žmonės patys pasirenka, ko klausyti.

Šią istoriją aš savo širdyje nešiojuosi iki dabar. Tačiau nežinau nė vieno dalyvavusio tame egzamine, kuris šiandien muzikuotų. O aš koncertuoju įvairiausiuose renginiuose, esu visur kviečiamas.

Nežinau, kas skaitys šį straipsnį – galbūt tie, kurie nori pradėti muzikinę karjerą arba yra nusivylę, kad jų darbas nuvertinimas, tačiau noriu jiems patarti, kad eitų į priekį ir nesustotų. Aš bandžiau dalyvauti visur, nuo mažumės drąsiai žengdavau ant scenos prieš didelę auditoriją, tačiau iš manęs tyčiodavosi, sakydavo „nepasikelk“ (juokiasi). Žmonės visuomet bandys užgesinti tavo ugnį, tačiau niekam neleisk to padaryti. Atsimink, kad viskas įmanoma.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos