Ką tik pasibaigusi vasara Medai Jonaitytei buvo užimta ir darbinga: prekinio ženklo „InAvati“ sklaidos vadovė maudėsi ne jūroje, o darbuose, saulės spindulius keitė profesiniai pasiekimai.
Tarp darbingų dienų – rugpjūčio 14-ąją – įsiterpė ir buvusio modelio gimtadienis, kuriam, kaip ji pati tikina, neprigijo nei išskirtinės šventės etiketė, nei didelė reikšmė.
„Mano gimtadienis nuo vaikystės buvo visiems nepatraukliu laiku, tad taip jau susiklostė“, – portalui Žmonės.lt sako jubiliejų paminėjusi M.Jonaitytė.
Nestebina, kad pokalbis ties švente neapsiriboja. Žmonės.lt interviu – Medos mintys apie tikrąjį grožį, mados pasaulio užkulisius ir pavojus, ryšį su suaugusia dukra, jaunystę ir gražią brandą.
Meda, sakote, kad rugpjūtis gimimo dienai – nepalankus metas, tad šventės tradicija nesusiformavo. Esate prie to pripratusi, tačiau ar niekada nejautėte dėmesio ir šventinės nuotaikos trūkumo?
Iš vaikystės turiu vieną labai ryškią nuoskaudą, kurią, juokais kalbant, iki šiol nešiojuosi (kikena). Pamenu, darželyje per vaikų gimtadienius visi nupiešdavome po piešinį ir iš jų auklėtoja susegdavo albumą. Vasarą grupėje likdavau gal su dviem neatostogaujančiais vaikais, kadangi vienintelė iš visos grupės neturėjau jokio kaimo – buvau visiškas betono vaikas. Auklėtoja nuspręsdavo, kad neverta prašyti tų vaikų piešinių... O aš be proto norėjau tokio albumo! Nepaisant to, dėmesio netrūkdavo, nes tėvai, artimieji jo visada parodydavo.
Gimtadienius įprastai švenčiate ramiai, o ką labiau mėgstate kasdienybėje – vienumą, tylą ar šurmulį ir žmonių kompaniją?
Dabartiniu gyvenimo laikotarpiu, ko gero, esu labiau vienumos ir ramybės mėgėja, tačiau būta visokių situacijų. Jaunystės planą, kai varai iki paskutiniųjų ir nori visur suspėti, aš jau įvykdžiau. Lėkti jaunystėje – labai normalu ir pagirtina, tačiau su metais pradedi filtruoti, kur tikrai nori būti, o kur leki paveiktas sociumo. Galiausiai įvertini savo energijos rezervus ir išmoksti juos paskirstyti.
Norint pailsėti, man patogiau ir jaukiau pabūti su savimi namie. Nuolatos būti aktyviai ir triukšme man sunkoka – aš ne small talk‘ų (trumpų, mandagių pašnekesių – liet.) fanė ir juose nesu gera. Visą laiką nejaukiai jaučiuosi, kai žinau, kad reiks prabėgom pasilabinti, pakalbėti ar kažką pagirti, kad pagirtų tave. Labiau vertinu nepaviršutiniškus pokalbius ir akimirkas, kai yra tokia, sakykim, kamerinė aplinka – nedidelis žmonių, galinčių laisvai bendrauti ir plačiau aptarti visiems įdomią temą, skaičius.
Nemažai kalbate apie gyvenimo, laiko tėkmę ir kismą. Ar esate linkusi gręžiotis atgal?
Nesu linkusi galvoti, kas būtų, jeigu būtų. Tiesą pasakius, net susierzinu, kai aplinkoje vyksta tokios diskusijos – man jos atrodo beprasmės. Atgal, be abejo, pasižvalgau – yra gražių, svarbių prisiminimų, bet niekada nenorėjau vėl išgyventi kažkokį gyvenimo etapą. Manau, kad gyvenimas ir yra stebuklingas dėl to, nes keičiasi, o vienas baisiausių dalykų – įstrigti laike.
Pavyzdžiui, kai žmonės kalba apie nostalgiją sovietų laikams, darau prielaidą, kad jie tiesiog ilgisi savo jaunystės. Tas pats kalbant apie išvaizdą. Keliaudama į darbą ir namo nuolat matau vieną 60-metę moterį. Matosi, kad kadaise ji buvo labai įspūdinga, o paskui gyvenimas nežinia kaip susiklostė, tačiau ji vis dar rengiasi tais pačiais drabužiais, kuriuos dėvėjo būdama žvaigždė... Atrodo graudžiai.
Liūdna, kai jau brandaus amžiaus žmonės bando atsigriebti ir padaryti tai, ko nepadarė jaunystėje. Aš pati ramia sąžine ir be baimės grožiuosi kitimu, net jei tai yra ėjimas į brandą, o vėliau – ir į senatvę. Nauji etapai man įdomūs, noriu su jais susipažinti, susigyventi ir suprasti, kas čia vyksta. Nenorėčiau būti dvidešimties. Aišku, nežinau, ką kalbėsiu po dar kelerių metų (juokiasi).
Liūdna, kai jau brandaus amžiaus žmonės bando atsigriebti ir padaryti tai, ko nepadarė jaunystėje. Aš ramia sąžine ir be baimės grožiuosi kitimu, net jei tai yra ėjimas į brandą, o vėliau – ir į senatvę.
Jūsų pačios gyvenime pokyčių netrūko – kadaise pati žingsniavusi podiumu, 1998-aisiais su R.Mikailionyte ir J.Maslinskaja – Ulvydiene įkūrėte modelių agentūrą „IMAGE GROUP“, o prieš porą metų šį lapą užvertėte – atsidavėte darbui su „InAvati“. Ar nepajutote nostalgijos daugiau nei 20 metų trukusiam gyvenimo laikotarpiui?
Nostalgijos šiam etapui nejaučiu, bet jam, kaip ir kitiems gyvenimo periodams, esu dėkinga. Kiekvienas jų davė patirties, kuri praverčia absoliučiai visur, net ir dabartiniame mano darbe. Vis tiek dirbu su tais pačiais žmonėmis ir toje pačioje – mados – srityje. Be abejo, pokyčiai man, kaip ir kitiems, nebuvo lengvi. Juk nebūna, kad spragtelėji pirštu ir sakai: „Ai, viskas, keičiu“. Visada reikia laiko subręsti ir viskam apmąstyti.
Esate minėjusi, kad darbą modelių agentūroje palikote dėl daugelio priežasčių, viena jų – kartų skirtumai. Kuo skiriasi jūsų ir naujosios modelių kartos?
Visiškai natūralu, kad ankstesnės kartos buvo labiau alkanos pasiekimų, patirčių. Vėliau mes visi, taip pat ir aš, turinti 22-ejų dukrą, norėjau duoti tai, ko pati neturėjau. Kartu galvojau, kaip išlaikyti sveiką balansą ir neužauginti žmogaus, kuriam atrodo, kad viskas – savaime suprantama. Galbūt čia, augindami vaikus, kai kurie ir perlenkėme lazdą: atžalos įprato ieškoti tik malonių patirčių ir dėti mažai pastangų.
Kartais pajuokauju, kad jeigu būčiau darbdavė, stengčiausi samdyti žmones ne iš Vilniaus, ne iš Kauno ir, ko gero, net ne iš Klaipėdos. Jie yra alkanesni (aišku, ne tiesiogine prasme) ir – nepabijokim to žodžio – mažiau palepinti. Anksčiau tokių žmonių buvo labai mažai.
Apie mados pasaulio pavojus sklando įvairūs mitai, apie nemalonius bei nesaugius nutikimus dažnai prabyla ir pasaulinio garso modeliai. Ką byloja jūsų pačios patirtis?
Nemanau, kad kalbos kyla visiškai be pagrindo, kita vertus – visada yra asmeninės patirtys. Kiekviena iš mūsų gali padaryti klaidų ar atsidurti nepalankioje situacijoje. Kai buvau aktyvi Lietuvos mados pasaulyje, čia vyravo „Laukinių Vakarų“ režimas – aplink mados industriją sukosi nemažai žmonių, kuriuos dabar matome nusikalstamo pasaulio kronikose. Tas aspektas visada buvo nejaukus, bet aš pati negaliu papasakoti jokių kraupių istorijų – buvau ne klasikinio, mergaitiško stiliaus panelė ir jų nelabai dominau. Tuo man ir pasisekė.
Dabar laikai, sakyčiau, yra net baisesni, ypač atsiradus tiems prievartavimo narkotikams. Grėsmė kyla merginoms ne tik iš mados pasaulio – žinau atvejų, kai nukentėjo tiesiog į barą nuėjusi panelė. Moterys dabar gyvena įtampos zonoje ir nežinau, kodėl dėl to nekyla klausimų. Negirdėjau nė vieno atvejo, kai tai padaręs vaikinas ar vyras būtų sulaikytas, tad iš tiesų yra labai nejauku ir pavojinga.
Moterys dabar gyvena įtampos zonoje ir nežinau, kodėl dėl to nekyla klausimų.
Mados pasaulyje prasisukote daug metų. Per tą laiką grožio standartai ir reikalavimai modeliams gerokai pasikeitė. Kas yra gražu jums pačiai?
Aš kartais labai sunerimstu, ar ne per daug nejautriai kalbu apie išvaizdą, tačiau taip darau todėl, nes per ilgą laikotarpį šioje srityje supratau – žmogus nėra jo išvaizda. Pati tai suprantu, bet nežinau, ar visada ištransliuoju kitiems. Tiesiog atkreipkite dėmesį ir pastebėsite, kad apie artimiausių žmonių išvaizdą – gražūs jie ar ne – jūs net negalvojate (šypsosi).
Man pačiai visada, o ypatingai – būnant brandžiai patikdavo žmonės, kurie turi kažką individualaus. Savitumas man įdomesnis ir žavesnis nei tas klasikinis grožis, kurį visi pamatę pasakys, kad tai – gražu. Taip, jį pripažįstu, bet man viena gražiausių moterų yra Meryl Streep, nors ji – tikrai ne klasikinė gražuolė. Graži jos visuma – vidaus ir išvaizdos harmonija: talentas, charizma ir natūralumas bręstant, senstant. Viskas yra taip organiška ir tikra, kad nebematai jos atskiromis dalimis. Būna priešingai: negali pasakyti, kad žmogus labai simpatiškas ar gražus, nors jo išvaizda – lyg ir nieko.
O ar pati turite kokių grožio ir pasitikėjimo savimi ritualų?
Visiškai jų neturiu. Pasitikėjimas savimi glūdi galvoje ir nėra labai susijęs su išvaizda. Kiekvienas žmogus turi visokių gyvenimo etapų, patirčių ir save kvestionuoja. Kai atsiranda įkyrūs klausimai, aš pasiimu truputėlį laiko sau ir apsvarstau, kas čia darosi ir kodėl tas pats klausimas vis lenda į galvą. Stengiuosi su savimi padirbti, bet kartais tai pavyksta, o kartais – ne.
Užvėrusi modelių agentūros duris, nuo mados pasaulio stipriai nenutolote – dabartinis jūsų gyvenimo etapas susijęs su lietuvių prekinio ženklo „InVati“ sklaida. Kaip šiame darbe pasitarnauja jūsų patirtis ir ko stengiatės įnešti į lietuvišką madą?
Nugesinsiu pasakymą „įnešti į mados pasaulį“, nes tai yra verslas ir tu turi būti labai visapusiškas. Įnešti kažką naujo gali dizaineriai, kurie su individualiais klientais dirba tikrai daugiau. Tuo tarpu mūsų tikslas – kurti kokybiškus, atitinkančius mados tendencijas, bet kartu laikui nepavaldžius drabužius. Lietuvos pramonė tikrai gali tai padaryti. Gal seniau frazė „pagaminta Lietuvoje“ kažkam asocijavosi su prasta kokybe ir nemadingais drabužiais, nors daugybė Lietuvos siuvimo įmonių gamino produkciją labai labai žinomiems mados ženklams.
Ženklo vystymas – tikrai nelengvas darbas. Šioje srityje neįmanoma kažko padaryti vienam, tad džiaugiamės, kad komanda pamažu pildosi. Stengiamės suburti įvairių specialistų komandą ir judėti pirmyn, nors ir labai mažais žingsniukais.
Ar jaučiatės save realizuojanti?
Tikrai taip, per akis. Kartais net jaučiu, kad trūksta laiko gyvenimui, nes labai daug laiko skiriu darbui ir labai mažai – laisvalaikiui. Turiu pripažinti – balansas nėra geras (juokiasi). Darbas užėmęs dominuojančią poziciją, bet tam labai geras laikas – dukra su manimi praktiškai nebegyvena, tad taip užpildau tuščio lizdo sindromą. Esu tobula, praktiškai svajonių darbuotoja.
Esate tokia užimta! Ar per darbų gausą pavyko pasimėgauti vasara?
Turiu tokią savybę: jei man kažkas yra labai įdomu ir traukia, į tai pasineriu visa galva, pamiršdama laiką ir visa kita. Vėliau gyvenimas duoda per galvą ir supranti, kad, kaip bebūtų, reikia pailsėti.
Šią vasarą sau atsakiau į klausimą, koks man yra tobulas poilsis. Atostogų būna pačių įvairiausių: kartais tu nori įspūdžių, tad turi pakeisti aplinką, o kartais trokšti tiesiog pailsėti. Labai atsigavau po dviejų savaičių, praleistų draugų sodyboje Labanoro girioje. Prisipažinsiu – pirmą kartą gyvenime užsidariau gamtoje tokiam laikui. Buvo įdomu, kaip man seksis, nes, kaip minėjau, esu visiškais betono vaikas. Ir, žinokit, man labai patiko! Išvažiuodama sau pasakiau – noriu metams!
Buvau ten su drauge. Abi esame gauruotų padarų mylėtojos, tad galėjome važiuoti su šunimis. Labai smagiai praleidome laiką, netrukdėme viena kitai, nezyzėme ir gerbėme kiekvienos privačią erdvę. Prisiėmiau krūvą knygų, iš kurių perskaičiau lygiai pusę. Nesupratau, kaip ištirpo tos dvi savaitės, leistos žiūrint į debesis ir klajojant po miškus.
Esate prasitarusi apie svajonę – susirasti gražų seną sodą ir jame pasistatyti mažą namelį. Gamtoje jums labai patiko, tad gal jau ėmėte ją įgyvendinti?
Oi ne! Ta svajonė vis dar liko, bet per metus neįdėjau nė mažiausios pastangėlės, kad tai įgyvendinčiau. Tiesiog fiziškai negalėčiau patempti darbo ir statybų.
Darbai veja vienas kitą – vos pavyksta rasti laiko poilsiui. Ar ištaikote akimirkų susitikimams su jau suaugusia dukra Gertrūda? Gal ji tokia pat užimta kaip mama?
Dukra yra tokiame etape, kai jai norisi visko. Dieve mano, kartais pasižiūriu į ją ir galvoju – iš kur pas tave rankos auga? Tada prisimenu save. Kartais žmonės, kalbėdami apie kartų skirtumus, sako: va, šitie yra tokie, o mes buvom kitokie. Kažkaip man taip neatrodo. Esu labai dėkinga už dovaną prisiminti, kokia buvau skirtingais gyvenimo etapais – tai leidžia ganėtinai objektyviai pasijuokti iš tam tikrų savo poelgių ir tuometinio protelio. Tų sprendimų visiškai nesigailiu, bet iš dabartinės varpinės jie atrodo pakankamai kvaili, nors ir nefatališki.
Visa tai suprasdama stengiuosi užrakinti savo komentarų dėžutę ir nieko dukrai nesakyti, kai tai nesusiję su jokiais pavojais ar kažkuo, dėl ko turėčiau įsikišti. Aš nelabai tikiu, kad galima pasimokyti iš svetimų klaidų. Na, mano amžiuje gal ir taip, bet jaunystėje – tikrai ne. Viską išmoksti tik gyvenimo mokykloje: surenki geras ir blogas patirtis, o tada pasidarai savo išvadas.
Mudvi susitinkam, kai pavyksta. Kartais ji atbėga papietauti namo, susiskambiname, susitinkame pas mano mamą sekmadieniais pietų, bet neieškome savo laiko, kuriuo kažką veiktume. Dabar – ne tas etapas. Aš į tai žiūriu visiškai ramiai, nes žinau, kad dabar yra taip ir vėliau bus kitaip.
Ar daug dukroje matote savęs?
Joje matau ir savęs, ir jos tėčio – susirinko visą puokštę. Mane ji primena smalsumu, noru visur lėkti ir bėgti. Mes panašios ir fiziniais duomenimis, tačiau ji yra dar didesnė intravertė. Dukra buvo partizanė nuo vaikystės – čia jau tėčio charakterio bruožai.
Pokalbio metu susidarė įspūdis, kad gyvenate tikrai pilnavertį gyvenimą. Ar yra dar kažkas, ko sau linkite gyvenime?
Norėčiau, kad tie pasikalbėjimai su savimi, kuriuos minėjau, ilgainiui taptų kuo lengvesni, o tai, ką jaučiu ir ką galvoju, sutaptų kuo dažniau. Taip pat norėčiau kuo ramiau reaguoti į gyvenimo situacijas, nes tai, kai iš pradžių atrodo ekstremalu, gali būti geriausias dalykas tavo gyvenime.
Fotogalerija:
