Iš Ukrainos kilęs choreografas jaunystėje išgyveno etapą, kai Vilnius buvo tapęs audringų savaitgalio vakarėlių vieta: su draugais elektriniu traukiniu atlėkdavo iš Minsko ar Sankt Peterburgo ir prisijungdavo prie vietinės bohemos. Tada Andrejus jau buvo baigęs legendinio Igorio Moisejevo meistriškumo kursus, ir tai suteikė tokį statusą, kad galėjo rinktis darbą daugelyje miestų ir daugelyje profesionalių teatrų.
Lengvai ir saldžiai leisti laiką linkusius menininkus mūsų sostinė traukė kaip vakarietiškiausias Sovietų Sąjungos miestas (šiuo atžvilgiu Vilnių lenkė nebent Talinas). Pasilinksminimų vietomis tapdavo įvairios menininkų erdvės, pavyzdžiui, dailininkų butai Stiklių gatvėje (vėliau išpirkus iš savininkų ir šiems emigravus ten įsikūrė „Stiklių“ viešbutis) ar jų dirbtuvės Užupyje.
Saldžiai leisti laiką linkusius menininkus mūsų sostinė traukė kaip vakarietiškiausias Sovietų Sąjungos miestas (šiuo atžvilgiu Vilnių lenkė nebent Talinas).
Tiesa, Andrejaus pažintis su Vilniumi prasidėjo nuo tarnybos sovietų armijos dalinyje, dislokuotame šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Įgyta šokėjo ir choreografo profesija, kurią sėkmingai panaudojo kariuomenėje, jį apsaugojo nuo aštuntajame dešimtmetyje vykusio karo Afganistane. Tuomet užsimezgusi pažintis su vyresniu kolega Eligijumi Bukaičiu atvėrė akis pamatyti, kas mieste vyksta už įgulos sienų – kultūros ir meno pasaulyje.
Tačiau nuolat gyventi mūsų sostinėje menininkas nusprendė gerokai vėliau, kai iš meilės vienai merginai pametė galvą. Lietuvoje Andrejus pirmiausia pasigedo spalvų. Užaugęs Ukrainoje, Donecko krašte, o vasaras leidęs pas močiutę prie Kubanės, kaip pats sako, buvo „arčiau Afrikos ar Meksikos“, tad Vilniaus senamiestis jam pasirodė pilkas ir nuo drėgmės pažaliavęs. Tik ilgiau pabuvęs šiaurietiškame krašte įsitikino, kad beveik prieš kelis dešimtmečius čia kūręs dailininkas Mstislavas Dobužinskis buvo teisus: Vilnius per saulėtekį ir saulėlydį nusidažo rožiniais atspalviais.
„Jei aplinkui trūksta spalvų, jų atrandu pats. Netgi apsistojęs tik dviem dienoms kad ir sovietiniame bendrabutyje susikurdavau jaukų kampą, stengdavausi kaip nors meniškai sujaukti standartinį kambarį. Jei nieko negalėdavau pakeisti, tai bent ant stalo pamerkdavau gėlių. Kai jau nepriklausomybės laikais įsteigiau studiją „Andre Dance“, kai naktinių klubų programų poreikis viršijo galimybes viską aprėpti (tuomet itin išpopuliarėjo „Elguva“, į kurią su savo šou atvažiuodavo ir tuntai Rusijos žvaigždžių), tvirčiau atsistojau ant kojų.
Su šeima apsigyvenęs Naujamiestyje, butą dekoravau juodmedžiu ir vaiskių spalvų detalėmis – nuo persikų iki raudonos. Iš prigimties esu linksmų plaučių ir nenuspėjamų emocijų žmogus, galvoju apie rytdieną, turiu ateities planų, bet gyvenu šiandiena. Ir stengiuosi dieną ir naktį praleisti taip, kad jausčiausi tarsi naujai gimęs (kvatoja).
Be vakarėlių, šėlionių, be draugų kompanijos negaliu gyventi, nors jau kuris laikas visiškai nevartoju alkoholio ir nerūkau, na, nebent retsykiais – taurelė gero konjako ir keli dūmai kubietiško cigaro. Savo svaigalų dozę, matyt, jau suvartojau – tai žino visas kažkada kartu su manimi „džiazavęs“ Vilnius: kai nepakakdavo šėlti restoranuose, „plotuose“, pratęsdavom „festivalius“ iki paryčių dar ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus skverelyje...
Nėra ko stebėtis, kad pirmajai žmonai ir vaikams (Gabrieliui – jau 26-eri, Solveigai – 16-a) su tokiu vyru ir tėvu gyventi nebuvo paprasta, todėl išsiskyrėme. Jie visi trys dabar įsikūrę Kanadoje. Palaikome tokius šiltus santykius, kad, iš tiesų, net nesijaučiu išsiskyręs.
Laimei, dėl to dabartinė mano meilė, žmona Valentina (su ja sugyvenome sūnų Andrejų: jam jau šešeri), visiškai nepavydi (šypsosi).
Šiandien linksmybių atmosfera kiek pasikeitė: atsipalaiduoti labiau patinka uždaroje kompanijoje, stengiuosi neprisileisti atsitiktinių žmonių (oi, kiek nuo jų esu nukentėjęs), labiausiai vertinu ištikimus draugus, skanų maistą ir gerą rusišką pirtį...“
Visą interviu skaitykite lapkričio mėnesio žurnale „Laima“.
