„Ši fotosesija – tai mano ir Serbijoje gyvenančios gatvės fotografės įspūdžiai. Stebėtina, kaip kelionės gali į tavo gyvenimą atnešti netikėčiausių pažinčių. Filipinuose susipažinome su kompanija iš Berlyno, o nuvykę ten jau per pirmas dienas susidraugavome su svečiais iš Serbijos. Juokais vadinome vieni kitus Refugees – pabėgėliais iš mažesnių šalių. Nespėjau pastebėti, kaip atsidūriau Belgrade„ – apie kvietimą fotografuotis sako šokėjas.
Improvizuota fotosesija – žvilgsnis į miestą tiek turisto, tiek vietinio gyventojo akimis. Pasak fotografės Majos-Zmajos, kartais smagu pabūti turistu savo paties šalyje: „Fotografuodama Belgradą nusileidžiu ant žemės ir jaučiuosi dėkinga, jog gyvenu ryškiame, savo architektūra išsiskiriančiame mieste“.
Š. Kirdeikiui labiausiai įspūdį paliko vis dar stūksantys bombardavimų nuniokoti pastatai: „Man patinka nuotraukos, pasakojančios istoriją. Belgradas – spalvingas miestas, kažkuo primena Vilnių. Kiekviename žingsnyje kintanti architektūra verčia aiktelėti, o gatvės tapyba prilygsta meno kūriniams. Taip pat panašūs ir žmonės – jei tėvai laikosi tradicijų, jaunoji karta maištauja, daugelis nori palikti šalį ir ieškoti naujų vėjų kitur. Nors daugelis prisitaiko ir kuria šeimas, menininkams, netelpantiems į socialinius rėmus, gyventi sunkiau.“
Fotografės nuomone, jauniems žmonėms vis dar kyla nemažai kliūčių keliauti – dėl laikotarpio, kuriame gyvenama ir šalių ribų.
„Mums nėra lengva pradėti gyvenimą svetur dėl Serbijos statuso Europos Sąjungoje. Bet juk turėtų būti kitaip: jei nepatinka ten, kur esi – judėk! Juk nesi medis“, – juokavo fotomenininkė. „Nors negalime pasirinkti šalies, kurioje gimstame, ar tėvų, kurie mus augina, visada turėtų likti galimybė pažinti svetimas kultūras, pamatyti naujus miestus, pajausti kitokią energiją ir galbūt tuomet pasirinkti tai, ką vadinsi „namais„.“
Vos grįžęs iš kelionės, Š. Kirdeikis kibo į darbus – trečiojo „Lietuvos balsas“ sezono filmavimus drauge su kolege Santa Audickaite.