Šiame interviu Tadas atvirai pasakoja apie savo pirmuosius šokio žingsnius, įtemptą pasiruošimą varžyboms, iššūkius dirbant su skirtingo amžiaus šokėjais bei įkvėpimą, kuris jį skatina nuolat judėti į priekį.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis ir kiek laiko esate šokėjas?
– Prieš pirmą klasę vaikystėje mama užrašė į kultūros centro šokių būrelį ir nuvedė pasibandyti, todėl, galima sakyti, kad šoku jau nuo 6–7 metų.
– 2023-iaisias Klaipėdos universitete atsirado Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos šokių klubas „Danė“. Kokia yra šio klubo sudėtis ir kiek yra šokėjų?
– Yra pagrindinės aštuonios šokėjos, su kuriomis važiuojame į čempionatus, o atsargoje turime devynias šokėjas. Tiek, kad užtektų sudaryti antrą komandą.
– Kokiomis savybėmis turėtų išsiskirti šokėjos, norėdamos tapti jūsų klubo dalimi?
– Svarbiausias dalykas – atsakomybė. Būdamos komandos dalimi merginos turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitas komandos nares. Kaip merginoms sakau, aš nepyksiu, jei ji neateis, bet kai treniruojasi 8 žmonės, visada dirbam kartu. Jei nėra visų narių, neapvyks sinchroniškai sušokti. Neatėjus nors vienai šokėjai prasideda pykčiai bei nesąžiningumas kitų merginų atžvilgiu, kodėl jos turėjo sunkiai dirbti ir „arti“ ir kitą treniruotę iš naujo mokytis žingsnelių. Žinoma, labai svarbu mokėti ir sportinių šokių pagrindus, nes čia mes mokomės ne šokti, o iškart šokame.
– Ne paslaptis, kad „Danės" šokių klube vyksta atrankos. Ko jose galėtų tikėtis būsimos šokėjos?
– Visoms vien tas žodis „atrankos“ baisus, tačiau ten nieko baisaus nėra. Per atranką darome apšilimą, kurio metu patikriname kandidačių ištvermę ir kaip kūnas atlaiko fizinę apkrovą. Tada valandą laiko mokome merginas sportinių šokių pagrindus ir taip išsiaiškinam, ar merginos gyvenime yra šokusios, ar ne. Ir, galiausiai, kad jaustųsi drąsiau, merginos kiekviena atskirai sušoka tai, ką išmoko.
– Tai norint papulti į komandą būtina turėti šokių patirties, ar galima dalyvauti atrankoje niekada nešokus?
– Tikrai nebūtina turėti patirties. Jei turi drąsos ir noro, gali dalyvauti atrankoje. Klube turime vieną antro kurso studentę, kuri šoko POP stiliaus šokius, tačiau jai kuo puikiausiai pavyko net atrankos metu išmokti pagrindinius šokių žingsnelius.
– Socialiniuose tinkluose dažnai galima matyti jūsų akimirkas ir laimėjimus iš įvairių varžybų ir šokių konkursų. Kaip atrodo pasiruošimas jiems?
– Įprastai treniruojamės 3 kartus per savaitę, iki čempionato likus mėnesiui treniruojamės kiekvieną dieną, o, kai lieka 2 savaitės treniruojamės net dukart per dieną – ryte ir vakare. Išeiginių jokių neturime, dirbame ir per šventes, ir savaitgaliais.
– O kuri išvyka į čempionatą ar varžybas jums įsiminė labiausiai?
– Nuo tada, kai atsirado šokių komanda KU, nepasakyčiau, kad tų išvykų buvo labai daug. Tačiau, kiek turėjome, jos visos buvo labai galingos ir stiprios, nes pasaulyje labai išpopuliarėjo solo šokimas. Anksčiau vykdavo porų šokių čempionatai, o dabar vyksta ir tokio pat lygio solo šokėjų. Pirmą kartą išvažiavome į Maljorką, tai buvo pasaulio reitingo varžybos. Ten susidūrėme su daug iššūkių, nes visai nieko nežinojome. Ruošiamės, dirbome, statėme choreografijas taip, kaip mokėjome, iš patirties. Baisu buvo, kai nežinojome, kaip atrodys kitų pasirodymai. O jau pasaulio čempionate žinojom, kaip kas vyksta, dar stipriau ruošiamės ir planavome viską – tad iš 17-os komandų buvome 4-ti.
– Kiek laiko vyksta pasaulio čempionatai?
– Į čempionatą stengiamės važiuoti keliomis dienomis anksčiau, kad liktų viena diena poilsiui. Jei čempionatas vyksta, pavyzdžiui, šeštadienį, mes vykstame ketvirtadienį, kad merginos po kelionės pailsėtų. O jau čempionato diena būną labai ilga, nes merginos keliasi 6–7 ryto, kad spėtų susiruošti, pasidaryti makiažus, šukuosenas. Čempionatas prasideda prieš pietus ir baigiasi apie 12-ą nakties.
– Užsiminėte apie merginų pasiruošimą prieš lipant į šokių aikštelę. Tokiems pasirodymams makiažai ir šukuosenos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Kaip merginos išmoko pasipuošti prieš pasirodymus, o galbūt tokie sugebėjimai yra įgimti?
– Grupėje yra šokių vadovės, kurios ir padeda merginoms pasiruošti. Ir aš, žinoma, labai džiaugiuosi, kad jos yra, nes man su makiažais ir drabužiais sunkus reikalas (juokiasi). Iš pradžių vadovės išmoko naujokes, tada pasidarome bandomuosiuos makiažus ir jau čempionato diena ruošiasi visos pačios.
– Atskleiskite paslaptį, kodėl sportinių šokių šokėjai visada yra išsitepę dirbtinio įdegio kremu? Ar tai yra grožio reikalas, ar specialūs reikalavimai, kurių reikia laikytis?
– Visų pirma mes šokame Lotynų Amerikos šokius, tad kaip suknelės stilistika turi atitikti šį kraštą, taip ir makiažas. Dirbtinį įdegio kremą mes vadiname „šimeriu“. Visos komandos tą daro nuo senų laikų, tai jau yra kaip nerašyta taisyklė. Faktas, kad varžybose galime eiti šokti ir „neišsišimeriavus“, bet nebus estetinio vaizdo, nes Lotynų suknelės trumpos, rankos nuogos.
– Klaipėdos universitete prie laisvalaikio sporto programos prisijungė ir sportiniai šokiai. Ko galima tikėtis šioje programoje ir kokios karjeros galimybės laukia baigus šią specializaciją?
– Galima būti šokių treneriu. Labai gerai, nes iškart gauni ir pedagogo specialybę. Kai aš mokiausi, tai pabaigus šokių bakalaurą reikėjo stoti papildomai, kad gaučiau pedagogo kvalifikaciją.
– Vadovaujate ir Kretingos močiučių kolektyvui „Pozityvas“. Viename iš savo interviu minėjote, kad pradžioje buvo sunku komunikuoti su močiutėmis todėl, kad jos visos „žemaičiavo“, o jūs sunkiai ką ir suprasdavote. Kaip gimė idėja suburti tokią bendruomenę ir kaip atrodė pirmosios treniruotės su močiutėmis?
– Aš dirbau Norvegijoje ir turėjau savo sportinių šokių klubą kartu su kurso drauge, o kai nusprendžiau grįžti į Lietuvą, man reikėjo darbo. Netikėtai iš Kretingos kultūros centro direktoriaus gavau pasiūlymą pravesti porą treniruočių. Taip ten ir atsidūriau, tikrai neplanavau kurti kažkokios bendruomenės. Ateinu į pirmą treniruotę, o ten močiučių gal 40. Man toks šokas, wow, iš kur, ką dabar daryti? Pirmos pamokos buvo labai sudėtingos, nes kažkaip atrodo saugai labai jas, visgi garbingo amžiaus moterys. Bandėm valsą šokti, bet kažkaip nebuvo vaizdo. Tada močiutes pradėjau mokyti bačatos šokio, joms labai patiko. Gerai įstrigo vienos močiutės komentaras: „Senais laikais tokį šokį pamatytų kas nors – nušautų“ (juokiasi). Na, o tada atėjo karantinas, kuris mums labai padėjo, nes močiutės buvo tiesiog ištroškusios šokių ir koncertų. Iki karantino labai gėdijosi scenos, vis klausė, ką žmonės pasakys?
– Jei ne paslaptis, kokius pagrindinius skirtumus įžvelgiate tarp KU šokėjų ir močiučių kolektyvo?
– KU – tai sportas ir juodas darbas, o močiutėms tai hobis, jos šoka savo malonumui. Visgi jos tą hobį greit paverčia darbu, kadangi gyvenime yra pratusios viską daryti labai atsakingai. Jei važiuojam į varžybas, močiutės reikalauja daugiau treniruočių, prašo, kad nufilmuočiau, kaip jos šoka, po to analizuoja savo klaidas. Jei turi vizitą pas gydytoją, tris savaitės prieš praneša, kad treniruotėje nedalyvaus.
– Prieš užbaigiant interviu, ką jums kaip vadovui reiškia šokis?
– Tai gyvenimo būdas. Mane nuvedė į šokius, aš šokau ir man tai tapo gyvenimo būdas. Nors pasibaigus treniruotei uždarai šokių salės duris, tačiau vis tiek visada gyveni su mintimis apie šokį – galvoji apie naujas kompozicijas, ieškai muzikos. Laisvų savaitgalių beveik niekada nebūna, nes visada dalyvaujame varžybose. Asmeninio gyvenimo taip pat neturi, nes visada gyveni su šokiu. Jei žmogui patinka toks darbas, tada viskas gerai, bet jei nepatinka, bus tiesiog labai sunku.
