Dviem su puse valandos panirti į fantastinę siurrealistinę erdvę panoro įvairaus amžiaus publika. Pasirodymo su nekantrumu laukė ir tėvai su mažamečiais vaikais, ir jaunos porelės, ir vyresnio amžiaus svečiai. Tie, kuriems cirkas iki šiol asocijavosi tik su nerūpestinga vaikyste, galėjo prikąsti liežuvį – šį spektaklį norisi vadinti skirtu suaugusiems.
Čia neriaumojo išdresuoti tigrai, nesisukiojo dviračiais važinėjančios meškos, nebuvo ir vandens čiurkšlę į orą pučiančių dramblių. Net nuo cirko neatsiejamų klounų praktiškai nebuvo. Tik pusšimtis lanksčių artistų, kurių protu nesuvokiami akrobatiniai triukai vertė aikčioti iš nuostabos.
Dviejų dalių spektaklio „Quidam“ idėja kita. Jame išryškinamos šių dienų problemas, susijusios su visuomenės susvetimėjimu, atšalusiais santykiais šeimoje, ypač tarp tėvų ir vaikų. Žiūrovams pasakojama istorija apie mažą mergaitę, kuri ilgisi bendravimo su nuolat užsiėmusiais ir per mažai dėmesio jai skiriančiais gimdytojais. Jausdama vidinę tuštumą ji pasineria į savo pačios įsivaizduojamą pasaulį, kuriame sutinka daugybę spalvingų personažų. Jie tampa geriausiais mergaitės gyvenimo kelionės palydovais, padrąsina ją įgyvendinti slaptus troškimus ir padeda pilna koja žengti svajonių link.
Dar pasirodymo pradžioje arenos viduryje pastatytoje apvalioje besisukančioje scenoje pasirodo būrys nuo galvos iki kojų baltais kostiumais apsitempusių veikėjų, kurie tarsi įkūnija mažus demonus, apsigyvenusius nesutarimuose paskendusioje mergaitės šeimoje. Norėdama užmegzti kontaktą su tėvais ir nesulaukusi jų dėmesio mergaitė akimirkai nusimena, tačiau neilgam – į namų duris netrukus pasibeldęs nustebina skėtį rankoje laikantis, ilgą paltą vilkintis žmogus be galvos.
Jo siluetas veikiausiai sukėlė šypseną visiems, žinantiems populiaraus belgų siurrealisto Rene Magritte‘o kūrybą. Įspūdį sustiprino ir menininko piešiniuose dažnai naudojama katiliuko formos skrybėlė. Įdavęs mergaitei į rankas šį galvos apdangalą begalvis ją simboliškai nukelia į beribių fantazijų pasaulį. Tuomet viskas ir prasideda...
Šokiai ant žemės, šokiai ore, numeriai ant lyno, numeriai su lankais, žonglierių pamėgti triukai, šokdynės. Kažkas išlenda iš „žemės“, kažkas nusileidžia iš „dangaus“, kažkas sušunka viename arenos gale, ir staiga – žaibas! – vėl šokiai bei tarsi guminiai scenoje judantys akrobatai. Kartais, rodos, net skauda žiūrėti kaip jie prieš tūkstantinę žiūrovų minią iš savo pačių kūnų lanksto origamius. Stebint ekstremalesnį triuką nejučiomis prisidengi veidą ranka su imi jaudintis ne ką mažiau, nei pats artistas.
Vienas įspūdingesnių pasirodymų – lyg iš kokono išsiritusios merginos numeris ore. Apsivijusi kūną dviem plačiomis raudonomis juostomis ji balansavo pakibusi ore taip, kad jos išdarinėjami triukai ne vienam salėje sėdinčiam žiūrovui nugara ėmė bėgioti šiurpuliukai.
Atsikvėpti neleido ir pasaulio šokinėjimo per šokdynę čempionės Adrienn Banhegy iš Vengrijos pasirodymas, ir energingas merginų trijulės šokis su kabančiais lankais. Daugybės ovacijų sulaukė subtilus ir didelio susikaupimo reikalaujantis poros numeris, kai vaikinas sau ant pečių tiesiogine to žodžio prasme žemyn galva pasistatė merginą. Vienas kito judesius sinchroniškai atkartojanti pora atrodė tarsi susiklijavusi ir tiesiog stebino žmogaus fizinėmis galimybėmis valdyti kūną.
Antroje spektaklio dalyje į sceną tradiciškai buvo pakviesti ir keli salėje sėdintys žiūrovai. Linksmai nusiteikęs personažas nulipo nuo scenos ir iš pirmose eilėse sėdinčių žmonių išsirinko kelis, kurie buvo paprašyti čia pat ekspromtu įkūnyti jiems sukurtus vaidmenis. Tragikomišką meilės istoriją pasakojantis siužetas kaip reikiant išjudino publiką, aktoriais tapę žiūrovai savo improvizacijomis scenoje visus vertė leipti juokais.
Dar keli užburiantys pasirodymai ir arenoje vėl sužaibavo, nugriaudėjo griaustinis, vėl santūriai įžengė žmogus be galvos ir būrys baltus kombinezonus vilkinčių žmogeliukų. Visi jie nusiplėšė nuo veido kaukes taip tarsi panaikindami tam tikrą ore tvyrojusį užkeikimą. Galiausiai į sceną įbėgo mergaitė ir abu jos tėvai. Grąžinusi melsvą mistinę skrybėlę jos begalviui savininkui mergaitė puolė į glėbį mamai ir tėčiui, į šeimos gyvenimą vėl grįžo meilė ir taika.
Po fantazijų pasaulį plukdanti pasaka privertė žiūrovus patikėti stebuklais ir bent trumpam atitrūkti nuo pilkesniais atspalviais alsuojančios realybės. Ir nors bilietai į šou nebuvo pigūs (kainavo nuo 45 iki 118 eurų), norinčių pamatyti brangiausią Kanados cirko trupę netrūko. Arenoje artistų prašymų dalis vietų buvo uždengta, o pasirodymą galėjo stebėti maždaug 3 tūkst. žiūrovų. Šis „Cirque du Soleil“ noras girdimas jau ne pirmą kartą – artistai sąmoningai rengia mažesnius šou tam, kad kiekvienas atėjęs pažiūrėti spektaklio galėtų iš arčiau pamatyti gražiausius jo momentus. Įspūdį stiprino ir gyvai atliekama, puikiai prie šou priderinta drauge atkeliavusių muzikantų grupės muzika.
Į Lietuvą 1984 metais susibūrusi „Cirque du Soleil“ komanda atvyko su beveik 100 žmonių personalu, iš kurių pusę – artistai, o kita dalis – techniniai, virtuvės darbuotojai. Kelias dienas Vilniuje pasirodymus rengsiantis kolektyvas „Siemens“ arenos užkulisius pavertė jaukiais namais – čia jiems įrengti poilsio kambariai su daugybe patogių krėslų, lovų ir minkštasuolių, virtuvė, pritaikyta net įmantriausių patiekalų gaminimui, skalbykla.
Organizatoriams pateiktas artistų pageidavimų sąrašas kuklus. Tarp jų – vos keli punktai, kurių svarbiausias – šou metu užtikrinti akliną tamsą ir pašalinti bet kokius šviesos šaltinius. Visa tai svarbu dėl pačių artistų saugumo, juos suklaidinti ar apakinti gali bet kokia netikėta kameros blykstė. Būtent dėl šios priežasties spektaklio metu buvo draudžiama fotografuoti.
Dar 1996-aisiais Monrealyje pastatytas magijos ir siurrealizmo kupinas „Quidam“ spektaklis Lietuvoje bus rodomas kovo 19–22 dienomis.