Tačiau kol kas jos gyvenimas nuo spalvingo pasaulio šiek tiek atitolo – dabar Valda Ruzgienė visą dėmesį skiria darbui. Pasirodo, anksčiau per visus savaitgalius, šventines dienas ji intensyviai siuvo kostiumus. O dabar, kaip ji pati sako, šių „rūpesčių“ kiek mažiau.
„Gyvenu viena. Kitiems gaminti nebereikia. Kartais net pati pamirštu pavalgyti. Bet man su kostiumais taip pat, kaip studentui su atsiskaitymais – trūksta laiko ir viską pabaigiu paskutinę naktį“, – jaudinantį laikotarpį prisimena Valda.
Moters kolektyvas nelabai klausinėja, ką ji veikia ne darbo metu. Kolegų socialiniuose tinkluose nėra, tad apie Valdos žymiuosius kostiumus jie neturi net žalio supratimo.
„Dirbu mažame kolektyve, prie kamerų. Mano kolegų nedaug, tai jie kaip ir nežino, kuo užsiimu. Jie manęs neklausia, kodėl pasiimu laisvą dieną. Tiesiog pasakau, kad važiuoju į renginį.
Dirbu su vyrais ir nepuolu jiems pasakoti, ką veikiu, ką darau. Kam reikia, tas žino. Tad šiame darbe neatpažįsta“, – sako moteris.
Vis dėlto su V.Ruzgienės veikla supažindinsime mes ir nukelsime į laikus, kai buvo nešiojamos kitokios kaukės, o renginių laukdavome kaip didžiausios šventės.
Į sceną žengė su sūnaus pagalba
O viskas įvyko prieš aštuonerius metus, kai Valdos sūnus Karolis Ruzgas gimtojoje Utenoje rengdavo „cosplay“ pasirodymus. Tačiau tada moteris apie šią kultūrą dar mažai nežinojo. Į renginį važiuodavo kaip sūnaus padėjėja. Bet ilgai tai netruko – lemtingas susitikimas su nauja kultūra įvyko greičiau, nei buvo galima tikėtis.
„Tada pamačiau kostiumus, kurie mane labai sužavėjo. Tariau sau, kad ir pati pasisiūsiu kostiumą ir dalyvausiu šiuose renginiuose. Ir kaip tik tais pačiais metais iš Vilniaus savaitgaliui atvyko sūnus. Kartu pasiėmė medžiagas suknelei. Ir pasakė, kad su ja važiuosiu į „nowJapan“ renginį.
Aišku, aš tam nebuvau pasiruošusi, naujiena mane pasiekė kaip lietus iš giedro dangaus. Tada sūnus vienas darbavosi prie kostiumo, nes aš dirbau. Dar neturėjau tam laiko“, – pačią pradžią prisimena Valda.
Per pirmą išėjimą su nauju kostiumu moteris jautėsi nedrąsiai. Baimę kėlė ją supantys jauni žmonės, o ir pats amžius drąsos nepridėjo – ji žinojo, kad renginyje yra pati vyriausia.
„Mane labai šiltai priėmė. Aišku, aš jų nė vieno nepažinojau. Išskyrus sūnų. Tačiau jo draugai buvo šalia, palaikė mane. Todėl pirmas renginys tikrai buvo įspūdingas ir gana sėkmingas.
Tada laimėjau organizatorių simpatijas, jaučiau pakylėjimą. Tai buvo netikėta, nes nežinojau, kaip elgtis scenoje, ką joje daryti. Man viskas buvo nauja. O po kokių metų jau pradėjau ruoštis, norėti, nes tikrai smagu“, – šypteli Valda.
Taip ir prasidėjo moters kelionė naujoje „cosplay“ kultūroje. Jau netrukus po kelių renginių kartu su sūnumi ir visa jaunų žmonių kompanija patraukė į Latvijoje vykstantį „UniCon“. Jaunimas moterį iškart priėmė – dėl palaikymo pasirodymų metu ją pradėjo vadinti „Cosplay Mama“.
„Visi vaikai mane labai mylėjo, gražiai elgėsi. Aš juos dar ir pabardavau, paramindavau. Bet taip, aš pati vyriausia. Kovo 8 dieną man sueis 60 metų“, – atskleidžia ji.
Už Jekaterinos Didžiosios kostiumą paklojo iki 1 tūkst. eurų
Valda renkasi pati, kokį personažą įkūnys – ir jie dažniausiai iš garsiausių filmų bei animacinių filmukų. Pavyzdžiui, jos sąraše yra tokios veikėjos kaip „101 dalmatino“ piktadarė Kruela de Vil, veikėjos iš filmų „Veidrodėli, veidrodėli... Snieguolės istorija“ bei „Merė Popins“.
„Kadangi sveikata dabar prastesnė, judresni personažai man nebetinka. Aš taip pat negaliu vaikščioti su aukštakulniais, todėl renkuosi ilgas sukneles“, – sako V.Ruzgienė.
O ir šių suknelių paruošimui prireikia labai daug darbo. Valdai sunku suskaičiuoti, kiek iš viso išleidžia kostiumams, bet viską stengiasi pirkti po truputį. Tačiau prisimena brangiausią kūrinį – Jekaterinos Didžiosios kostiumas kainavo iki 1 tūkst. eurų.
„Nėra taip, kad tam skiri specialų biudžetą. Būna visko. Net taip, kad kitą kartą lieki be maisto. Ir visi perukai, puošybos elementai, kiekviena smulkmena yra brangu.
Jekaterinos Didžiosios kostiumui rinkausi specialią avalynę, apatinius drabužius. Viską siuvom pagal interneto platybėse rastus aprašymus ir nurodymus, nuo ko pradėti, ką rinktis, kokias kojines dėvėti, makiažą. Juk kiekvieną kostiumą stengiamės padaryti kitaip“, – tikina ji.
Daugiau Valdos Ruzgienės „cosplay“ kostiumų – galerijoje:
Ir sunkus darbas visada būna įvertintas – už kiekvieną kostiumą ji yra pelniusi po apdovanojimą. O vėliau juos atsargiai laiko namuose, kiekvienam rasdama tinkamiausią vietą.
„Neturiu nė vieno kostiumo, kuris nebūtų apdovanotas. Vis dėlto patį didžiausią apdovanojimą buvau gavusi iš žiūrovų ir komisijos – piniginį prizą. O vėliau su Jekaterinos Didžiosios kostiumu „nowJapan“ renginyje laimėjau kelionę į Londoną.
Tai buvo dar 2019-ais metais. Paskui viskas užsidarė ir nieko nevyko. Dabar kostiumus, nuo pirmojo iki paskutiniojo, laikau namuose. Vienus sulankstau, kitus sukabinu. Po metų išsitraukiu ir žiūriu, kad reikėtų kažką patobulinti. Suprantu, kad daug ką daryčiau kitaip“, – mano Valda.
„Pažįstami stebisi, kaip aš taip sugebu“
Tik pradėjusi naują veiklą moteris sulaukė gražių komentarų, tačiau atsirado ir tokių, kurie nusprendė ir papriekaištauti. Šie nesuprato, kam Valdai to reikia, o kai kurie klausė – gal iš to ji gauna pelną?
„Pelno čia jokio nėra, nebent išlaidos. Juk tai yra hobis, lygiai taip pat kaip žvejyba. Tai tik malonumas“, – sako ji ir priduria, kad nepaisant šių komentarų, ji „cosplay“ kultūra labai patenkinta.
Ir jos palaikymo būrys žymiai didesnis. Jai nuolat į pagalbą atskuba du sūnūs bei buvęs vyras. Nuo jų Valda niekada ir nenutolo – visada palaikė artimą ryšį.
„O ši bendra veikla tik suartina. Vyresnis sūnus šiame reikale nedalyvauja, bet jeigu kada nors reikėtų pagalbos, tai visada padės. Taip pat padeda ir buvęs vyras. Nors mes esame išsiskyrę, bet likome draugais. Tad jei man reikia pagalbos, jis visada atvažiuoja, padeda, nuveža. Pagalbos ir palaikymo iš artimųjų tikrai sulaukiu“, – džiaugiasi V.Ruzgienė.
Kai kurie pažįstami Valdos jau dabar teiraujasi, kada pademonstruos savo naują kostiumą. Vis tik ji pabrėžia, kad jį pasiūti reikia labai daug laiko, o ir sveikata ne ta pati. Todėl palaukti šįkart teks ilgiau.
„Per metus padarau vieną arba du kostiumus. Bet dabar turiu problemų su sveikata, tai šis darbas tampa kiek sudėtingas. Ir šiame miestelyje negaliu nusipirkti medžiagų, tada turiu važiuoti į Vilnių. Juk du kostiumus padaryti nėra taip paprasta", – teigia ji.
Nepaisant to, moteris džiaugiasi tokiais užklupusiais sunkumais, nes savo jaunystėje nežinojo apie šią kultūrą. Augdama sovietiniais laikais, neturėjo galimybės nueiti į panašų renginį – jų paprasčiausiai nebuvo.
„Gyvenau nedideliame Utenos miestelyje. Todėl veiklos beveik nebuvo, neturėjome kur nuvažiuoti. Tikrai buvo sunku. Bet prieš kelerius metus pradėjus šią veiklą emocijos buvo be galo didelės.
Nulipi nuo scenos, o širdis, kojos dreba. Nežinau, ar aš viena taip jautriai reaguoju, ar ir kiti, bet man kartais būna tikras iššūkis užlipti ant scenos“, – emocijų neslepia Valda.
Moteris vis stebisi, kad šia veikla pradėjo užsiimti būdama jau gerokai virš 50-ies. Tačiau tai jai nemaišo būti laimingai dėl savo pasirinkimo. Labiausiai dabar laukia kitų metų ir karantino pabaigos, kuris lems, ar vyks tolimesni renginiai.
„Gaila tik to, kad praeitais metais niekas nevyko. Na, bet tikimės, kad šiais dar vyks. Man smagu ir gera, o ypač tada, kai jaunimas manęs neatstumia. Na, žinoma, dar turiu palaikymą iš šeimos. Didesnė dalis pažįstamų žavisi mano kostiumais ir stebisi, kaip aš taip sugebu. Bet, ačiū Dievui, aš namuose ir taip viena sėdžiu, tai man išvažiuoti yra tik malonumas“, – šypteli Valda.