Neseniai startavę su milžinišku projektu „The Offer“, Dalia Ibelhauptaitė ir jos vyras Dexteris Fletcheris bent kuriam laikui darbus turėjo pristabdyti. Kai atsisakė skiepytis vienas asmuo, buvo patirti milijoniniai nuostoliai. Negana to, 100 komandos narių yra priversti izoliuotis, o susirgę – ieškotis brangių gydymo įstaigų JAV.
Su tokiu atveju susidūrusi D.Ibelhauptaitė neslepia nusivylimo nesiskiepijusiais ir dalijasi savo istorija dėl to, kad pakeistų abejojančių skiepais nuostatas.
„Noriu pasidalyti savo dabartine situacija, kuri ir bus paprastas paaiškinimas, kodėl visus kviečiu skiepytis. Šiuo metu darbuojuosi Los Andžele prie milžiniškos apimties projekto „The Offer“ ir esame pačiame filmavimo įkarštyje, tiksliau, buvome, kai prieš kelias dienas visą projektą... sustabdė ir uždarė! Taip nutiko dėl vieno žmogaus, kuris susirgo COVID-19, nes nebuvo pasiskiepijęs... Jis turėjo savo teoriją, kad jo laisvė būtų suvaržyta, jeigu jį kas verstų skiepytis...
Kol kas projektas sustabdytas tik dviem savaitėms, tačiau tai mums jau atnešė gausybę problemų: milijoniniai nuostoliai, virš 100 žmonių, turėjusių artimą kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu, izoliuoti namuose. Be to, jie gaus tik COVID-19 draudimo minimumą, o daugeliui iš jų šis darbas yra tiesioginis pragyvenimo šaltinis. Būtent dėl to jie beveik visi yra pasiskiepiję. Aš nekalbu apie žvaigždes, kurie uždirba milijonus, aš kalbu apie pastatymo komandą, žmones, kurie, jeigu susirgs, negalės sau leisti būti gerose ligoninėse ir gauti geriausią pagalbą...
Mes su Dexteriu kasdien laukiame, ar mūsų „AstraZeneca“ vakcinos suveiks. Jeigu nesusirgsime, tai bus stebuklas – Dexteris buvo artimiausias kontaktas su sergančiuoju, dvi paras iš eilės po 12 valandų per dieną su tuo žmogumi kvėpavo nosis i nosį, kaip ir dar 4 aktoriai. O ir aš su juo turėjau kasdien bent 4 val. trunkantį kontaktą... Taigi, kasdien sėdim ir laukiam, norėdami sužinoti, ar nesame užsikrėtę COVID-19.
O kol laukiu, galiu visus paraginti skiepytis. Ir ne dėl savęs, bet dėl kitų asmenų. Tai didžiausia parama ir pagalba. Mes visi dirbantys kultūros srityje susiduriame nosimis su labai daugeliu žmonių ir negalime kitaip. Tokia yra darbo specifika... O ir žiūrovai, atėję pas mus, irgi yra arti vienas kito. Taigi ir jie, norėdami ateiti ir džiaugtis kultūra, turi skiepytis.
Ironiška, kad su tuo, kuris dabar serga ir vienas sugebėjo užnulinti tokio mastelio projektą, praėjusį pirmadienį dar kalbėjau apie skiepus. Be to, jis man aiškino savo teoriją, kodėl nesiskiepijo. O tą pirmadienį jis jau sirgo! Po kelių dienų jau iš lovos nepasikėlė! Ir vis dar nepasikelia... Svarbiausia, daugiau kaip 100 žmonių su juo per tas dvi dienas buvo vadinamoje raudonoje zonoje ir potencialiai yra apkrėsti. Jau žinome, kad keli susirgo.
Šiuo metu mąstau: kodėl tas žmogus gali sau leisti sukelti tokį šaršalą? Kodėl jis gali kalbėti apie savo teises, o mes ne? O kodėl niekas negalvoja, kad gal jis suvaržo ir mano laisvę, norą laisvai dirbti? Ir tų visų 100 uždarytų žmonių... Manau, kad kultūros srityje mes turime turėti laisvę atėję į darbą būti garantuoti, kad šalia mūsų nebus tų, kas gali kelti didesnę riziką.
Aišku, niekas neapsaugotas, visko neeliminuosi, bet... Čia ne laisvės varžymas, čia elementarus gyvenimas ir darbas komandoje. Taip pat čia ne priverstinis skiepijimas, čia galvojimas apie kitus... Taip turime žiūrėti į šią situaciją. Mums su Dexteriu gal ir nieko nebus, nors bus totalus vau, jeigu nesusirgsim. Tuomet „AstraZeneca“ vakcinoms tikrai reikia įteikti Nobelio premiją, nes kvėpuoti nosis į nosį dvi paras po 12 valandų su koronavirusu sergančiu ligoniu ir pačiam nesusirgti yra stipru. Na, o jeigu susirgsim, man tuomet kyla klausimas, kodėl vien tik dėl to, kad tas aktorius nenorėjo skiepytis, Dexteris ir aš turėtume badžiotis po infekcines Amerikos ligonines ir t. t.
Taigi kiekvienam savo... Bet labai kviečiu, kad ir kokiame pasaulio krašte būtume, kokius darbus bedirbtume – skiepykimės. Situacija dabar tokia, kad mes turime būti visuomenės dalimi ir turime prisidėti, kad šitas košmaras greičiau baigtųsi, o mes galėtume grįžti į kūrybinius darbus. Iš tiesų mes visi turime rasti būdų, kaip prisitaikyti ir kaip būti komandos dalimi...
Be to, visada yra laisvė nedirbti – bet tuomet jau, matyt, tas vienas žmogus turėtų ja pasinaudoti, o ne 100 kitų“, – socialiniuose tinkluose rašė D.Ibelhauptaitė
