Žinomumui apie jį plisti padėjo dar sovietmečiu iš lūpų į lūpas be perstojo sklindantys atsiliepimai apie patirtą naudą, susigrąžintą sveikatą ir visapusiškai puikiai praleistą laiką. Tą prisimena ir poetė Dalia Teišerskytė.
Laidoje „Sveikas rytojus“ moteris teigė, kad pirmosios kelionės į sanatoriją paliko neišdildomus įspūdžius.
„Sovietiniais laikais kartais įvykdavo toks stebuklas, kad iš darbovietės už gerus darbo rezultatus buvo galima gauti siuntimą į sanatoriją. Tuomet ir teko ten apsilankyti pirmą kartą. Buvo madinga sakyti, kad važiuoji savaitgaliui į sanatoriją. Aš važiuodavau dėl to, kad labai mėgstu plaukioti baseinuose, vakare buvo galima sudalyvauti šokiuose“, – prisiminimais dalinosi poetė.
Žinoma moteris apsilankymų sanatorijose nevengia iki šių dienų.
„Ir dabar aš labai mėgstu masažus, baseiną, geriu mineralinį vandenį. Sanatorijoje aš vaidinu ponią. Įsispiriu į baltas šlepetes, apsivelku baltą chalatą, vaikštau koridoriais, einu pasivaikščioti palei Nemuną. Man tai būna dovana sau. Seselės, gydytojos, visas aptarnaujantis personalas tarsi yra pakviestas tik tam, kad tau būtų gerai“, – pasakojo D.Teišerskytė.
Tačiau moteris prisipažino, kad apie rimtesnę sanatorinio gydimo galią ji sužinojo tik užklupus ligai.
„Sveikata yra pirmoje vietoje. Kai nėra sveikatos, pamažu atrofuojasi visi kiti jausmai. Jeigu susirgęs žmogus pasiduoda ligai, tai liga ir nugalės. Kai aš prieš dvejus metus susidūriau su sveikatos problemomis, pradėjau domėtis ir sužinojau, kad reabilitacija, tarsi koks advokatas, tave apsaugo nuo ligų. Sanatorijoje tu lepiniesi masažais, tave skaniai maitina, esi aptarnaujamas visapusiškai, daktarai tavimi rūpinasi“, – kalbėjo Dalia.
Anot Dalios, pasikeitimai, kurie įvyko per eilę metų, negali likti nepastebėti.
„Nėra net kaip palyginti to, kas buvo ir to, kaip yra dabar. Mes nužengėme tūkstantį žingsnių į priekį. Sanatorijoje žmogus yra mylimas, gali jaustis kaip namuose, o mano sielai tai yra nepaprastai svarbu“, – atviravo D.Teišerskytė.
