Deivydo socialiniuose tinkluose galima pamatyti daug įamžintų akimirkų su šeima. Vis dėlto muzikos kūrėjas tikina, kad socialiniai tinklai atspindi tik dalį jo gyvenimo ir asmenybės.
„Yra dalykų, kurių nelabai noriu transliuoti. Nors žinau žmonių, kurie gali labai nuoširdžiai ir savęs neapgaudinėdami filmuoti viską, ką veikia, – sako D.Zvonkus. – Pats jų nelabai seku. Tiesą sakant, man ne itin įdomu, nors kartais tam tikrus profilius pasižiūriu iš reikalo.“
Socialiniuose tinkluose galima matyti tarsi du Deivydus – vieną, įsiamžinantį gražiose šeimyninėse fotosesijose, o kitą, smagiai traukiantį kitus per dantį.
„Aš esu labai ironiškas. Mano santykis į aplinką yra nepiktybinis, bet aš į daug ką žiūriu su lengva pašaipa. Tie, kas mane pažįsta, supranta, kad čia yra mano natūralus pasaulio priėmimas. O kiti kartais ne visai suvokia aštresnius papokštavimus, – pasakoja D.Zvonkus. – Fotosesijos yra duoklė – dažniausiai jas turiu atkentėti. Man pačios gražiausios nuotraukos yra tos, kur įamžintos nepozuojant.“
Prabilęs apie šeimos fotosesijas, Deivydas nusprendžia net viešai atsiprašyti savo žmonos Katažinos už tai, kad jų metu labai daug burba.
„Aš atkenčiu 10–15 minučių ir pradedu niurzgėti. Tačiau kai rezultatas išeina gražus, suprantu, kad smagu“, – pripažįsta D.Zvonkus.
Savo darbinėje aplinkoje Deivydas dažniausiai būna kitų šešėlyje, tačiau tai jam yra patogu.
„Neturiu tiek daug ekstravertiškumo, kiek mano gyvenimo pakeleiviai, kuriuos davė likimas. Šalia manęs visada būdavo labiau mėgstančių pasimaivyti, o aš mielai duodu kelią. Truputį maivytis mėgstu – kitaip turbūt visai nelipčiau ant scenos, bet man būti tvirtu užnugariu yra priimtina“, – tikina D.Zvonkus.
Ilgus metus Deivydas buvo žinomas kaip žmogus šventė, tačiau kartu su šeima ir tėčio vaidmeniu pareigos jausmo daugiau neatsirado – muzikos kūrėjas tikina visada buvęs pareigingas.
„Be abejo, jaunystėje klystkelių, šėlsmo, vakarėlių iki ryto buvo daugiau, nes turėjau truputėlį daugiau galimybių ir laiko. Kiekvienas turi savo likimo atseikėtą laiką atsidurniuoti“, – mano D.Zvonkus.
Deivydas neslepia, kad yra itin savikritiškas, todėl, žvelgdamas į savo gyvenimą atgal, turėtų sau pastabų. Vis dėlto kartu jis suvokia, jog, be praeito kelio, nebūtų tuo, kuo yra dabar.
„Laimės man netrūksta – dėkoju aukštesnėms jėgoms, kad apdovanojo tokiu požiūriu. Nors visada pasvarstau, palyginu su kuo nors, kas būtų, jei būčiau gimęs kitur, kaip būtų susiformavusi asmenybė“, – pripažįsta D.Zvonkus.
Laimės man netrūksta – dėkoju aukštesnėms jėgoms, kad apdovanojo tokiu požiūriu.
Būdamas 44-erių, Deivydas tikina vis mažiau galvojantis apie savo amžių, kadangi tai pradeda darytis nebe taip svarbu.
„Prisimenu, buvo laikas, kai 30-mečiai man atrodė seniai. Galvojau, kad tokio amžiaus dabar jau būsiu rimtas vyras, tačiau vėjai kaip švilpė galvoje, taip švilpia toliau, – šypsosi D.Zvonkus. – Kuo toliau, tuo mažiau skaičiai rūpi.“
Deivydas prisimena laiką, kai iš jo studijos išeinančios dainos būdavo populiarios, jis prodiusuodavo grupes, o vėliau atėjo kitoks laikotarpis. Vis dėlto muzikos kūrėjas tikina dar norintis padaryti labai daug.
„Man labai daug kas įdomu. Su kiekvienu sezonu galvoje pridygsta naujų grybų – tik kad laiko užtektų. Labiausiai nenorėčiau, jog mano darbas taptų nuobodus. Kad ir kaip būtų sėkminga, kai taip atsitinka, nuobodulys nužudo“, – mano D.Zvonkus.
Vienas iš būdų, kaip praskaidrinti nuobodulį – draugystė su dainininku Stanislavu Stavickiu-Stano, kuri, anot Deivydo, leidžia realizuoti ironiškąją asmenybės pusę.
„Mes pašaržuojame, užsiimame satyra. Visada smagu prisiliesti prie to, iš ko galima smagiai pasijuokti. O juokas ilgina gyvenimą“, – sako D.Zvonkus.
Visą pokalbį su D.Zvonkumi žiūrėkite įraše:
