Pirmadienį su grupe lietuvių kariniu lėktuvu grįžai iš Gruzijos. Kaip jauteisi Tbilisyje?
Aš su draugais atostogavau Tbilisyje, todėl beveik visą tą pačią informaciją, kuri buvo teikiama per televiziją ar internetu, apie tai, kas dedasi Goryje ir Osetijoje, žinojau. Mes matėme tuos pačius filmuotus vaizdus, kokius žmonės matė Lietuvoje. Kai prasidėjo bombardavimai šalia Tbilisio, pasidarė tikrai neramu. Tada suvokėme, kad vyksta kažkas baisaus. Didelės panikos prieš mums išvykstant nebuvo. Tačiau žinau, jog šiąnakt (naktį iš pirmadienio į antradienį – „15min.lt“) žmonės tikrai panikavo. Be abejo, gatvėse mažiau automobilių, katalikų mišiose mažiau žmonių, mieste daug policijos. Pastebėjau, kad kiekvienoje kavinėje bei parduotuvėlėje žmonės žiūri televizijos žinias ar susikaupę klauso radijo. Pavyzdžiui, kai nuėjome pirkti arbūzo, pardavėjos į mus beveik nekreipė dėmesio, o tik emocingai kažką aptarinėjo. Tačiau iš jų kalbėjimo būdo buvo galima suvokti, kad kažkas vyksta. Keletą kartų teko pravažiuoti pro Tbilisio meriją tada, kai vyko mobilizacija. Vaizdas tikrai įsirėžia į atmintį: vyrai lipa į autobusus, o moterys rauda.
Ar su nerimu laukei, kada lietuvius evakuos iš Gruzijos?
Pirmadienį ryte netoli Tbilisio sprogo bomba, kurios sprogimo vieta nėra tiksliai nurodoma. Nors miegu labai kietai, tačiau sprogimas mane pažadino. Aš priėjau prie lango pasižiūrėti, ar nesimato dūmų. Pradėjau galvoti, kad jei susprogdino oro uostą, tada mes nebeišskrisime. Bet ryte sužinojome, kad lietuvių lėktuvas atskrido ir mes tikrai vyksime namo. Tikrai palengvėjo.
Kokios nuotaikos tarp lietuvių buvo lėktuve?
Kol skridome iki Odesos, lėktuve jautėmės nejaukiai. Mat nežinojome, ar mūsų lėktuvo kas nors nebandys bombarduoti. Vėliau apsipratome ir pradėjome bendrauti, dalijomės patirtimi. Grupelė lietuvių pasakojo, kad jie, važiuodami į Tbilisį, pravažiavo Gorio miestelį, kurį vos po kelių valandų subombardavo. Anot jų, žmonės jautėsi, kaip iš naujo gimę.
Kaip jautėsi gruzinai, kurie kartu su lietuviais buvo evakuoti iš Tbilisio?
Kartu su mumis skrido kelių metukų vaikas, kurio tėtis gruzinas, o mama lietuvė. Tokio ramaus vaiko nesu mačiusi. Kai visi jį šnekino, jis nuolat šypsojosi. Nors skridome septynias valandas, vaikas neverkė ir buvo ramus. Kartu skridęs Gruzijos ambasadoriaus sūnus, kuris kalbėjo lietuviškai, pasakojo apie Gruziją. Jo pasakojimas buvo tarsi maža ekskursija po šalį, iš kurios buvome evakuoti.
