„Dabar aš jau – jūsų!“ – sako Girmantė, jaukiai parietusi kojas ant sofutės šaltokame LRT televizijos persirengimo kambaryje, kur laikas tiksi tarp repeticijos ir filmavimosi „Auksiniame balse“, kur kabo du matuotis jai paruošti kostiumai, kur vis įbėga jos vadybininkas Romas, kur už lango tarsi užuolaida užsitraukia tamsa. Na, taip, tikrai jaučiu, kad dabar ji, mano pašnekovė, tikra ir nuoširdi, nevaidinanti superinės dainininkės ir kietos merginos.
Girmante, augote su seserimi ir broliu, jūs – vyriausia. Vyresnėliai paprastai jaunesniems pramina kelius. Taip ir buvo?
Ko gero. Kiek save pamenu, veikiau beprotiškai daug ir esu dėkinga tėvams, kad jie manęs nestabdė ir leido išmėginti save. Smuikas, fleita, fortepijono pamokos, kurios jau ir taip priklausė muzikos mokykloje, mokyklos simfoninis orkestras, skautai (iki šiol esu skautė ir tampausi po miškus!), choras, būreliai, tarp jų ir šokių... Visada iš gyvenimo norėjau daug ir buvau gana savarankiška, be to, buvau mokoma laiko planavimo – kaip viską suspėti. Mes, trys vaikai, lankėme muzikos mokyklą, sesuo Gaudrė ir brolis Gytautas irgi dainuoja iki šiol, bet aš viena rimčiau tęsiu muzikos mokslus – studijuoju dviejose magistrantūrose Muzikos ir teatro akademijoje.
Labai anksti išmokau visko, ko buityje reikia: ir mišraines pjaustydavau, ir kūčiukus kepdavau, o ir sesuo su broliu – iš paskos. Iki kol man sukako aštuoneri, gyvenome šeimyniškai, glaudžiai ir darniai mažame butuke Naujininkuose. Močiutė, senelis, mama, tėtis ir mes trise dviejuose kambariuose.
Žinau, kad nebuvote iš tų mergaičių, kurių kaprizus tėvai tenkindavo ir kurioms visus šapelius nuo gyvenimo kelio nurinkdavo...
Augti nebuvo paprasta. Kartais laikas būdavo lengvesnis, kartais – sunkesnis. Labai anksti išmokau visko, ko buityje reikia: ir mišraines pjaustydavau, ir kūčiukus kepdavau, o ir sesuo su broliu – iš paskos. Iki kol man sukako aštuoneri, gyvenome šeimyniškai, glaudžiai ir darniai mažame butuke Naujininkuose. Močiutė, senelis, mama, tėtis ir mes trise dviejuose kambariuose. Ir užteko... Vėliau persikraustėme į nuostabius namus prie Katedros.
Kai pradėjome gyventi tik su mama, neretai būdavau atsakinga ir už save, ir už sesę bei brolį. Būdavo, susimuša jie kambaryje, aš einu skirti. Žinoma, gal ir įkrėsdavau lengva ranka abiem, tačiau toje situacijoje likdavau viena kalta... Bet tokių istorijų visi, kas augo ne vienturčiai, yra patyrę. Vėliau išmokome ir pusryčius išsivirti, ir pietus pasigaminti, nes mama daug dirbo...
Kai tėvai išsiskyrė, jums tebuvo dešimt metų. Dabar, statistikos duomenimis, išyra kas trečia šeima, skyrybos tampa kasdienybe, bet turbūt nėra recepto, kaip jas švelniau išgyventi vaikams...
Prisimenu tą jausmą. Tada daug ką supratau apie gyvenimą. Nesu linkusi nieko kaltinti: mano tėvai yra nuostabūs žmonės, nepaisant to, kad kažkada nesusiklostė jų gyvenimas kartu. Kai dabar į tai žvelgiu iš suaugusio žmogaus pozicijos, suvokiu, kad niekas nevyksta be reikalo ir jei taip nutiko, vadinasi, taip reikėjo. Pasaulis taip sutvarkytas. Manau, kad vaikai supranta tą, nors ir nelengvą, išeitį. Tik, aišku, mato, kaip kurį laiką būna sunku išsiskyrusiems tėvams. Ir aš mačiau, kaip jautėsi tėtis (jis pas mus ateidavo kiekvieną savaitę). Ir kaip – mama.
Visą Dovilės Štuikienės interviu su Girmante Vaitkutė galite rasti sausio mėnesio žurnale „Laima“.
