Tomas taip pat norėtų, kad jam pasipirštų, tačiau Rosita perspėja: jei taip ir nutiktų, nebūtų nei šampano purslų, nei žvakių – tik sportiniai bateliai vietoj sužadėtuvių žiedo. Prieš metus susipažinę klube, Rosita ir Tomas nedelsė – neilgai trukus ji jau pakavo savo ir ketverių metukų dukrelės Lukrecijos daiktus. Klaipėdos centre gyventi pratusios „Junior“ vokalistės laukė iššūkis – didelis namas su sodu užmiestyje. Ji juokiasi, kad sutikusi Tomą gavo tai, nuo ko visą gyvenimą bėgo. Tomas irgi prisipažįsta: valiūkiška, kartais berniukiška, ekstravagantiška Rosita niekada nebuvo jo skonio. „Būk moterimi!“ – kaskart šypsodamasis pakartoja mylimajai. O ši neįsižeidžia ir nė kiek nepyksta.
Rosita, kaip buvusiam betono vaikui sekasi jau metus gyventi kaime?
Rosita: Kartais jau pazyziu, jog norėčiau grįžti į miestą, bet arba jis manęs negirdi, arba išgirdęs nuramina. Su manimi lengva: greitai užsiplieskiu, taip pat greitai nusiraminu. Na, taip, gyvenu kaime, bet manęs tai labai negąsdina, – juk jei nenorėsiu užsiimti žemės ūkiu, niekas neprivers. Ir dabar į sodo reikalus beveik nesikišu – tai Tomo pasaulis. Juokingiausia, kad visą gyvenimą bėgau iš tėvų namų Gargžduose, sakiau, kad man nereikia namo užmiestyje, velniop visus sodus, daržus, nes vis tiek gyvensiu mieste, o dabar... Dabar po mano langais – penkiolikos arų žemės plotas. Jaučiu, kad linksmiausia yra mano mamai, kuri atvažiuoja ir juokiasi: „Darbas žmogų puošia.“ (Šypsosi.). Klausi, kaip jaučiuosi? Metai prabėgo, bet dar nelabai suprantu.
Tomas: Viską ji supranta! Juk viena yra keturiasdešimties kvadratų butą ir visai kas kita – dviejų šimtų penkiasdešimties namą sutvarkyti (juokiasi)!
Rosita: Oi, šitą skirtumą tikrai suprantu! Visada turiu ką kuopti: vieną dieną sutvarkau pirmą namo aukštą, tada einu į antrą, o po jo – atgal į pirmą. Kol Tomas kapstosi darže, aš turiu kuo užsiimti viduje.
Tomas: Tokia ji: kai tik reikia eiti į sodą tvarkytis, Rosita visada suranda, ką name nuveikti. Bet gal ir gerai: jei paprašyčiau išravėti, kažkodėl jaučiu, kad greičiau gėles nei piktžoles išrautų, – jų juk mažiau nei žolių (juokiasi).
Rosita: Tomas šaiposi, o man nė kiek neskauda – juk viskas taip ir yra. Kai jis žiemą išvažiavo ir paliko mane vieną tvarkytis, jau po dviejų savaičių numirė visos jo gėlės, paskui nugaišo žuvytės, galiausiai neatlaikė radiatoriai – nuo šalčio susprogo. Viską, rodos, darau kaip visi, bet vis neišeina...
Nuo jūsų pažinties prabėgo metai. Vis dar gerai prisimenate tą dieną, kai susitikote?
Rosita: Susipažinome mano darbe – „Pramogų banke“: jis su draugais linksminosi, aš dirbau. Tomai, gal tu papasakok savo versiją, o paskui aš – savąją?
Tomas: Ką ten pasakoti... Ramiai stovėjau prie baro, o ji priėjo ir pasakė: „Ateik čia!“
Rosita: Taip, taip (juokiasi)!
Tomas: O kaip ne?! Būdamas toks drovus nieko gyvenime nebūčiau susiradęs – moterys visada mane suieškodavo.
Rosita: Visai ne taip buvo! Vieną kartą pro jį praėjau – nusišypsojo, kitą kartą – vėl nusišypsojo, trečią sako: „Eime pašokti.“ Ir prisišokome.
Tomas: Tai tu mane pakvietei šokti!
Kai jis žiemą išvažiavo ir paliko mane vieną tvarkytis, jau po dviejų savaičių numirė visos jo gėlės, paskui nugaišo žuvytės, galiausiai neatlaikė radiatoriai.
Rosita: Manai, neatsimenu, kas ką kvietė! Tomai, o gal vis dėlto derėtų susitarti, kokią versiją žmonėms pasakojame (kvatojasi)?
Tomas: Iš matymo Rositą pažinojau ir anksčiau, bet, jei atvirai, niekada nemaniau, kad galėčiau su ja būti: ekstravagancija liejasi per kraštus, galva plika, nosis iškelta, o dar rėkauja kaip pacankė – ji tikrai nebuvo iš tų moterų, kurios galėtų man patikti.
Rosita: Užtat man tavo šalikėliai juokingi! Su Tomu tikrai esame labai skirtingi: jis – elegantiškas, šalikėlį pasirišęs, o aš – su nutįsusiomis kelnėmis, į sportbačius įsispyrusi. Man nieko nereiškia išėjus iš kaimo parduotuvėlės stabtelėti ir su alų gurkšnojančiais vietiniais paplepėti. O Tomas sako: „Ką, jie tavo draugai? Nesakyk, kad dar galėtum ant bordiūro atsisėsti ir su jais butelį alaus išgerti.“ Laisvai! Į viską žiūriu paprastai, man nesvarbu, ką kiti pagalvos, tačiau Tomas nori gyventi gražiai, tvarkingai.
Tad senas posakis apie priešingybes teisingas – meilė nugali bet kokius skirtumus?
Tomas: Tiesiog mes susitikome, kai abiem buvo sunku. Atvirai pasikalbėjome, abu ankstesniuose santykiuose jautėmės šiek tiek nuskriausti.
Rosita: Iš pradžių mums buvo įdomu kartu, ir tikrai nepulsiu svaičioti apie meilę iš pirmo žvilgsnio, nes jos nebuvo. Radome, apie ką kalbėtis, vienas kitam pasiguodėme, išsiaiškinome, jog abu norėtume gražios draugystės. Tiesą sakant, po pastarųjų santykių buvau supykusi ant pasaulio, tačiau giliai širdyje vis tiek troškau meilės, šilumos, šalia turėti žmogų, kuris visa tai man dovanotų.
Įsivaizdavai, koks žmogus galėtų suteikti tau saugumą, užtikrintumą, dovanoti meilę, pagarbą?
Rosita: Niekada neturėjau vyro idealo...
Tomas: Bet juk prieš tave sėdi idealus vyras: dirba, pas mergas neina, į klubus nebevaikšto, žvejoti vienas išvažiuoja – kuo blogas (juokiasi)?!
Rosita: Gyvenime esu pakankamai nusvilusi, todėl jei santykiuose su Tomu nebūčiau mačiusi vilties, tikrai nebūčiau ryžusis šiai draugystei, juo labiau kad turiu dukrą, su kuria nedrįsčiau eksperimentuoti.
Iš savo patirties žinau, kad vaikai turi augti šeimoje. Jei vaikelį būčiau pagimdžiusi dvidešimties, galbūt tada būčiau galvojusi kitaip, bet kai gimė Lukrecija, man buvo jau beveik trisdešimt, puikiai žinojau, kokios šeimos noriu, deja, gyvenimas susiklostė kitaip – dukrą teko auginti vienai. Nekaltinu buvusio vyro, bet pasakoju, kaip buvo. Kai besilaukiančios draugės manęs klausia apie Lukrecijos gimimą, visada atsakau: „Manęs neklauskite, nes mano požiūris į šį procesą iškreiptas.“ Laukiausi ir gimdykloje gulėjau viena, sauskelnes dukrai taip pat keičiau viena, tad ką galiu šviesaus ir gražaus papasakoti?
Daug aštrių kampų per metus, kuriuos su Tomu praleidote kartu, teko nugludinti?
Rosita: Į viską žiūriu su šypsena. Šypsausi net tada, kai Tomas neleidžia namuose naudotis internetu.
Tomas: O kas bus, jei ir aš, vos grįžęs namo, pulsiu prie kompiuterio?! Manau, darbe užtektinai prisibendraujame virtualiai, kad grįžus namo norėtųsi realaus bendravimo, realių jausmų, išgyvenimų, tikrų žodžių.
Rosita: Ir aš jam dėkinga už tai. Man visada reikėjo disciplinos, žinojimo, kad darbas ir namai – du atskiri dalykai. Iki sutikdama Tomą ištisas dienas dirbdavau, o kai nedirbdavau, telefono vis tiek neišjungdavau, atsiliepdavau, nors skambintų pirmą nakties ar penktą paryčiais. Neturėjau antros puselės, todėl viską, kas įmanoma, man atstojo darbas. Buvau pripratusi gyventi viena, savo dieną dėliodavausi pati, su niekuo nereikėdavo tartis ir derintis.
Gal iš šalies atrodo, kad su Tomu neturime nieko bendro, bet abu tikrai norime būti graži šeima ir išmokti toje gražioje šeimoje gyventi. Ir skirtumai, kurie egzistuoja, mūsų visiškai negąsdina. Abu priimame tai kaip gyvenimo mokyklą, mokančią gyventi santykiuose. Užtektinai atidaviau savęs scenai, darbui, todėl nieko nuostabaus, kad santykiuose dar daug ko nežinau ir kad daug ką reikės išmokti. Ir kai žinau, jog vis dar mokausi, nelieka apmaudo, kai kartais su žmonėmis nesutariu. Laimei, kilus nesutarimų su Tomu nekimbame vienas kitam į atlapus, nepuolame koliotis. Esu iš tų, kurie matydami, kad gali kilti konfliktas, geriau atsistoja ir išeina. Per tuos metus išmokau nusileisti. Myliu Tomą, tad dažnai savęs paklausiu: kam konfliktuoti, jei galima tiesiog patylėti.
Tomas: Mėgstu tvarką ir, jei mes susikertame, dažniausiai dėl jos – daugiau mums nėra dėl ko pyktis. Man patinka, kai visi daiktai guli savo vietoje, o Rositai patinka kūrybinė netvarka.
Sakei, kad Rosita nebuvo iš tų moterų, į kurias vos pažvelgęs būtum suskydęs iš meilės, susižavėjimo. Pabendravus nuomonė labai pasikeitė?
Tomas: Įvaizdis yra viena, už jo besislepiantis žmogus – visai kas kita. Niekas geriau nepažįsta Rositos nei aš, nedaugelis žino, kokia ji yra iš tikrųjų: jautri, šeimyniška, mylinti vaikus. Beje, ji sakė, kad norėtų jų dar (juokiasi).
Rosita: Aš to nesakiau!
Tomas: Mudu šį klausimą dar paderinsime. Mes pasitarsime, o aš nuspręsiu, gerai?
Rosita: Derintojas atsirado (juokiasi)! Gerai, gerai, tegul vadovauja paradui – juk visiems vyrams patinka manyti, kad jie vadovauja. Gavau viską, ko labiausiai nenorėjau: sodą, gyvenimą kaime, bet man visa tai netgi pradeda patikti. Kai savaitgaliais atvažiuoja Tomo dukra ir sūnus, man nesinori niekur važiuoti iš namų, nesibaigiantis vaikiškas klegesys nekelia jokio erzelio.
Bandote įsivaizduoti, kaip būtų, jei jūsų keliai būtų susikirtę prieš dešimt metų? Lygiai taip pat gražiai mokytumėtės kurti gražius santykius?
Rosita: Tą pačią akimirką, kai pirmą kartą apsipyktume, pulčiau krauti lagaminų.
Tomas: O aš tau padėčiau ir, kad greičiau būtų, pro langą juos išmesčiau (kvatojasi)!
Rosita: Anksčiau juk dėl kiekvienos smulkmenos galėdavau žmogų pasiųsti velniop – kam gaišti laiką, tačiau dabar gyvenu ir matau, kad nieko negaištu – mėgaujuosi kiekviena diena.
Per tuos metus išmokau nusileisti. Myliu Tomą, tad dažnai savęs paklausiu: kam konfliktuoti, jei galima tiesiog patylėti.
Įsivaizduoji, kad ir po keliasdešimt metų žingsniuosi įsikibusi Tomui į ranką?
Rosita: Tomas turėtų pasakyti, kad mes ir dabar susikibę už rankų nevaikštome (juokiasi). Bet jei tu klausi, ar tai žmogus, su kuriuo norėčiau nugyventi visą savo gyvenimą, pasakysiu: taip.
Tuomet ir kalbos apie vestuves turėtų būti neišvengiamos!
Tomas: Kai tik kalba pasisuka apie santuoką, Rosita stengiasi pabėgti nuo šitos temos. „Aha, gerai“, – tuo visi pokalbiai ir baigiasi. Buvau sau pasakęs, kad daugiau niekada nesiženysiu. Porą kartų tai jau dariau – kiek galima žmones juokinti. Bet, kad ir kaip banaliai skambėtų, niekada nesakyk „niekada“. Žiūrint į Rositą, turbūt net nekyla abejonių, kas kam turėtų pasipiršti (juokiasi). Sakiau, žiedus nupirksiu, viską, ką reikia, padarysiu, – tegul tik pasiperša. Tada tikrai žinosiu, kad Rosita nori būti su manimi, trokšta, jog būčiau jos vyras. Nenorėčiau išgirsti skaudaus „ne“, o jei pasipirš man, žinau, kad atsakymas tikrai bus „taip“.
Rosita: Bet piršiuosi be žvakių, putų ir šampano – padovanosiu savo sportbačius, kad niekada nepabėgčiau, ir užteks. Gerai?
