– Planas su jumis susitikti Kaune netikėtai žlugo – jūs pats atvažiavote į Vilnių...
– Taip, nes sostinės teatro mėgėjams atvežėme du spektaklius – Rolando Atkočiūno režisuotus Biljanos Srbljanovič „Skėrius“ ir Artūro Areimos „Sugrįžimą į dykumą“, pastatytą pagal kultinio prancūzų dramaturgo Bernaro Mari Kolteso pjesę.
– Šios trumpos gastrolės – tarsi sugrįžimas į namus?
– Taip. Esu gimęs ir augęs Vilniuje bei pusę gyvenimo praleidęs Kaune.
– Ar namuose esate dažnas svečias?
– Į Vilnių atvažiuoju nedažnai, nors čia gyvena mano tėvai. Didelis užimtumas, namai, šeima neleidžia. Nors, tiesą pasakius, kai grįžtu į gimtąjį miestą, jaučiuosi labai gerai. Man atrodo, kad čia ir vanduo skanesnis, ir oras grynesnis.
– O kuo save laikote – vilniečiu ar kauniečiu?
– Save laikau aktoriumi, o būti ten ar čia man nėra esminis dalykas. 100 km iš Vilniaus į Kauną – žiauriai mažas atstumas, tačiau iš Kauno į Vilnių – labai didelis. Noriu pasakyti, kad važiuoti iš Kauno į Vilnių dirbti yra labai sudėtinga. Čia mano kartos aktorių – labai daug, visos vietos jau „užmuštos“.
– Ar bent svajojote sugrįžti?
– Tokią svajonę visą laiką puoselėjau, nes norėjosi į namus. Tačiau 1989 metais, kai patekau į Kauno dramos teatrą, čia buvo stipriausia teatro trupė. Tada labai džiaugiausi, kad mane pakvietė.
– Noras tapti aktoriumi buvo sena jūsų svajonė?
– Šis noras ne pamažu brendo, o atėjo staiga. Mokiausi alto specialybės Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje. Kai ją baigęs pradėjau lankyti vienuoliktą vidurinės mokyklos klasę, man pasirodė, kad turiu labai daug laiko. Norėjosi kažkur save „padėti“. Tada mūsų, Vilniaus 18-ojoje vidurinėje, mokykloje atsirado Dalia Ibelhauptaitė. Pradėjome kurti gražius spektakliukus. Vaidinome mokykloje, paskui Jaunimo teatro dekoracijų sandėlyje, kur dabar įrengta 99 salė. Ir tai mane „užkabino“.
– Niekuomet nesudvejojote savo pasirinkimu?
– Jaunystėje į viską žiūrėjau labai lengvabūdiškai, man atrodė svarbiausia – įdomiai gyventi. O dabar ieškau gyvenimo prasmės, suvokimo, ką ir kaip darau.
– Kurie vaidmenys jums brangiausi iš ilgo sukurtų personažų sąrašo?
– Brangiausi pastarieji, nes į juos įdėta daugiausia energijos ir patirties. Aišku, visuomet išliks atmintyje ir patys pirmieji. Savo kūrybinę patirtį pradėjau kaupti kartu su režisieriumi Henriku Vancevičiumi, paskui dirbau su Jonu Jurašu, Gyčiu Padegimu. Vaidinau beveik visuose Gintaro Varno spektakliuose. Ir tuo giriuosi, nes šis režisierius man davė labai daug.
– Jums neatrodo keista, kad tik dabar, po kone dviejų dešimtmečių, išdirbtų teatre, jus išvydę gatvėje žmonės atsisuka ir šnabždasi: „Čia gi Mikas iš serialo“?
– Kartais dar pasako „Labas, Mikai“. Dėl tokio populiarumo man nei keista, nei apmaudu. Iki tol mano nuveikti darbai – taip pat labai prasmingi. Aktoriui scena yra tarsi susitikimas su savimi, o jo pagrindinė misija – pasižiūrėti į save. Jeigu tai pavyksta, patiri didžiulį katarsį, kuris juntamas ir salėje.
Kai reikėjo vaidinti lytinį aktą. Kai aplink sukinėjasi keliolika į tave spoksančių akių, tu negali jaudintis, turi vaikyti akyse pradedančius šmėžuoti drugelius ir privalai sukurti tikrovišką vaizdą, yra labai nejauku. Na, bet pasirinkai tokią profesiją – turi kentėti.
– Kas pasikeitė jūsų gyvenime tapus serialo aktoriumi?
– Niekas. Tik apima labai keistas jausmas. Teatre suvaidini ir iškart sulauki žiūrovų reakcijos, atsiliepimų. O čia viskas jau nufilmuota, tad nieko negali pakeisti, viskas atiduota į kitų žmonių – režisieriaus, montažo režisieriaus – rankas. Todėl jautiesi šaltas ir abejingas.
– Netapote ištikimu „Moterų alėjos“ žiūrovu?
– Pasižiūrėjau pirmąsias penkias serijas.
– Ir?..
– ...ir matau, kad buvo galima geriau.
– Filmavimo darbai jau baigti?
– Darbai prasidėjo gegužės vidury, o baigėsi rugpjūčio pabaigoje. Daugiau kaip tris mėnesius kiekvieną mielą dieną... Iš viso tik dvi savaites turėjau poilsio dienų.
– Negaila parduotos vasaros?
– Gaila, kad neturėjau poilsio. Vis dėlto vasara buvo parduota, pinigai uždirbti sąžiningai.
– Jūsų nė kiek netrikdė, kad gavote pasiūlymą vaidinti mergišių palaidūną?
– Į tai reagavau normaliai. Tik neįsivaizdavau, kad seriale darbas kitoks nei kine. Kine filmavimams gerokai daugiau ruošiamasi, per darbo pamainą sukuriama vos keletas scenų, keliami didesni reikalavimai kadro ir personažo kultūrai. Seriale viskas kitaip. Per pamainą nufilmuojama apie dvidešimt scenų. Ir ne visos kuriamos eilės tvarka. Gali būti, kad šiandien filmuojama ta, kuri bus rodoma 20 serijoje, o rytoj ta, kurią rodys aštuntojoje. Tokiame chaose labai sunku suvokti savo personažo evoliuciją. Per tuos mėnesius tai atėmė nemažai fizinių jėgų.
– Kokios scenos buvo sunkiausios?
– Kai reikėjo vaidinti lytinį aktą. Kai aplink sukinėjasi keliolika į tave spoksančių akių, tu negali jaudintis, turi vaikyti akyse pradedančius šmėžuoti drugelius ir privalai sukurti tikrovišką vaizdą, yra labai nejauku. Na, bet pasirinkai tokią profesiją – turi kentėti.
– Ar greitai perpratote savo herojų Miką?
– Užteko perskaityti scenarijų. Čia juk ne Šekspyras, o Šlepikas. Jis parašė paprastą istoriją su tam tikru lengvos ironijos, sarkazmo šarmeliu. Tik dėl laiko stokos ir to skubotumo viskas išėjo šiek tiek kitaip.
– Ar pats turite bruožų, panašių į jūsų personažo?
– Aš niekada savęs šito neklausiu, nes visada sakiau, kad man bjauriausia, kai reikia vaidinti save. Mikas panašus tik savo išvaizda. Daugiau niekuo.
– Tad pasakykite, kuo Mikas jums patinka?
– Man jis patinka tuo, kad labai lengvai žiūri į tarpusavio santykių kaitą. Jam nieko nereiškia juos užmegzti ar nutraukti, kas man gyvenime atrodo skausminga. Atrodo, kad jis ir negali kitaip gyventi. Tačiau, nors jam jau 40 metų, jis iki šiol gyvena pas mamą. Pinigų jam netrūksta, bet jis jaučiasi vienišas kaip pirštas.
– Kuri iš Miko meilužių jums atrodo patraukliausia?
– Jis jos dar nerado.
– O ras?
– Ras... Oi, bet gal blogai, kad pasakiau...
– Jūsų gyvenime su moterimis viskas buvo kitaip nei Mikui?
– Tokio lengvumo nebuvo. Mano patirtis dažnai mesteli man klausimą, kodėl Mikas kitaip daro.
– Vieną iš Miko meilužių vaidina jūsų žmona Giedrė Ramanauskaitė...
– Taip, ji atsiranda netikėtai. Kai visą gyvenimą ta moteris šmėžuoja tavo akyse, staiga atsiveria akys: „Kodėl aš jos anksčiau nemačiau?“
– Su žmona ir meilės scenos lengviau pavyksta?..
– Gal... Bet nesakyčiau, kad ir su kitomis kitaip buvo. Tik nemalonu, kad esant krūvai žmonių svarbiausia tampa ne pats prisilietimas ar kvapo užuodimas, o tinkamai atlikta pozicija, pasakyti žodžiai. Teatre tas scenas ilgai repetuoji, pradedi nagrinėti, kodėl du personažai vienas kitą pamilo. Ir, žiūrėk, neretai gimsta tikra meilė – ne tik scenoje.
– Jūsų ir Giedrės meilė taip pat gimė scenoje?
– Taip, spektaklyje „Arkadija“. Aš vaidinau Septimą, mokslininką sodininką, o ji buvo matematikė Tomasina, sprendžianti neišsprendžiamą Ferma teoremą. Tai tarsi amžino variklio formulė. Paprasčiau ją galima nusakyti taip: kai įdedi į puodelį cukraus ir kavos, pamaišius šaukšteliu į vieną pusę kava susimaišo su cukrumi vienaip, o pamaišius į kitą – dalelių niekada nesurinksi į tą pačią vietą. Aiškinantis šiuos dalykus herojų bendravimas perauga į gražią meilę, kuri persidavė ir į mūsų gyvenimą. 2003-iaisiais susituokėme, dabar auginame 10 mėnesių sūnelį Vilhelmą.
– Ar prisimenate, kada įsimylėjote pirmą kartą?
– Vaikų darželyje. Jos vardas Gražina. Ji buvo didelių gražių akių, mes kartu šokome, kartais ji mane paimdavo už rankos. Buvo didžiulė meilė. Ir pirmasis bučinys buvo. Prisimenu, kai baigiau darželį ir su tėvais išvažiavome į sodą taisyti namo stogo, sėdėjau ant jo, žiūrėjau į besileidžiančią saulę ir žliumbiau.
– Kokia moteris jums graži?
– Man labiau patinka tamsiaplaukės. Net nežinau kodėl. Visa mano mamos giminė tamsių plaukų.
– Ar manote, kad santuoka su tos pačios profesijos moterimi – didesnis šeimos laimės garantas?
– Manau, kai įsimyli, profesija visai nesvarbi. Tačiau kai baigiasi aistra ir prasideda bendras namų židinio kūrenimas, abipusis supratimas – labai svarbu. Aktorius – specifinė profesija. Kai ir namuose, ir darbe matai tą patį veidą, atrodo, kad žmogų lyg ir pažįsti. Tačiau baisoka, jeigu šalia būtų bankininkė ar ekonomistė – ji, visą dieną išsėdėjusi darbe, pareina namo, o tu išeini į darbą. Ji turėtų būti auksinio charakterio, kad namuose vyrautų harmonija. Aktoriai yra egoistai – jie reikalauja dėmesio ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Tad, manau, tik du tos pačios srities žmonės gali geriausiai suprasti vienas kitą.
– Namuose su žmona dažnai kalbate apie teatrą?
– Labai dažnai. Norisi kuo mažiau, bet nepavyksta nuo tos temos pabėgti. Toks jau gyvenimo būdas. Tačiau tie pokalbiai nėra mums kančia, nebent kalbėtume apie blogus dalykus, kurie krinta į širdį aštriau nei geri.
– Ar krizė kaip nors paveikė jūsų gyvenimą?
– Darbų mūsų teatre nesumažėjo, nes uždarius didžiąją sceną buvo atidarytos šešios mažosios, taigi jas taip pat reikia užpildyti turiniu. Tiesa, pinigai sumažėjo – sumažino bazinį atlygį, nebemoka priedų. Tačiau dėl to dar nieko neatsisakėme. „Moterų alėja“ atsirado pačiu laiku.
– Kokiais savo būdo bruožais jums labiausiai norisi didžiuotis?
– Jau nugyvenau 40 metų ir pastebėjau, kad kiekviename gyvenimo etape jie vis kitokie. Šiuo metu jie labai pragmatiški: punktualumas, sąžiningumas, dora. Manęs nepuošia tai, kad man trūksta valios. Man sunku prisiversti atsisakyti kai kurių dalykų. Niekaip negaliu pradėti bėgioti rytais. Arba norisi nelįsti į kitų darbus, bet negaliu. Ateina jauni režisieriai, kuriems dar stinga patirties, o tu nesusilaikai ir pradedi mokyti. Paskui susiimi ir galvoji: betgi jie patys turi tai suprasti.
– Dėl valios stokos daugiausia priekaištų sulaukiate ir iš žmonos?
– Ne dėl valios. Visi mes esame darboholikai, tikri teatro vergai. Kartais norisi daugiau ir sau pagyventi. Namo grįžęs tik galvoji, kaip čia „atsijungti“, pailsėti. Namuose krykščia mažas vaikas, turi ir namams daugiau dėmesio skirti. Tačiau taip neišeina.
– Kas jums svarbiau – šeima ar profesija?
– Šeima man labai svarbu. Išgyvenom su žmona siaubingo darbo vasarą. Kartais net iškildavo klausimas, kas man svarbiau. Manęs juk ištisas dienas nebuvo namuose. Tačiau juk yra pasakyta graži frazė: dirbame tam, kad gyventumėm, o ne gyvename tam, kad dirbtumėm. Gal čia ir yra atsakymas į tą klausimą.
– Kas jums padeda auginti mažylį?
– Močiutės, sesuo ir žmonos draugės. Žodžiu, kai situacija priverčia, turime į ką kreiptis.
– Kai namuose kūdikis, gal ir serialas jums pačiu laiku...
– Vaikelis ir atnešė tą serialą. Faktas.
– O jeigu ne serialas?
– Dviem mėnesiams būtume užsidarę nuo miesto šurmulio, vaidybos, personažo narstymo Dzūkijos miškuose, pajūry, kaip ir iki šiol.
– Be teatro, ar dar turite daugiau darbų?
– Kartais garsinu televizijoje ar animacinius filmus. Patinka šis darbas. Štai „Ledynmetis“ – nesudėtingas ir kartu prasmingas filmas, nes jis skirtas vaikams. Negaliu sakyti, kad tai „chaltūra“, papildomas uždarbis – taip.
– Skirstote darbus, kurie yra dėl meno ir kurie – dėl pinigų?
– Taip. Kad ir šis serialas. Darbas jame – dėl pinigų. Ir dar dėl darbo praktikos prieš kamerą, kurios galbūt kada nors prireiks didžiajame kine. Turiu svajonę suvaidinti pagrindinį vaidmenį – ne tik prabėgti su kardu.
– O į naują serialą eitumėte?
– Aišku, kad eičiau.
– O dainuoti ar šokti, kaip dabar tapo madinga?
– Ne. Kvietė mane, bet aš šoku blogai. Kaip yra kolegų, kurie bijo filmuotis serialuose, taip aš bijau tų projektų.
– Ar aktoriaus profesijoje įžvelgiate daug rizikos?
– Labai daug – ir fizinės, ir psichinės. Jei sugebi išlįsti iš personažo kailio – gerai, jei ne – gali kilti didelių bėdų. Man patinka Liubomiro Laucevičiaus požiūris. Jis sako: nusirengi scenos drabužius ir kartu su jais palieki personažą. Man atrodo, kad išėjęs iš teatro ir aš galiu tai padaryti, bet to reikėtų ne manęs klausti.
– Kai kas griebiasi taurelės...
– Žinau. Ir narkotikų griebiasi. Bandžiau. Man tai – tik iliuzija, o kitam – gyvenimo būdas. Mane geriau atpalaiduoja išvyka į gamtą ar muzika. Kažkada dar bandžiau drožinėti ir piešti. Nepavyko. Drožinėdamas tik rankas susipjausčiau. Jaunystėje labai domėjausi veterinarija. Ir karves ganiau Pavilny. Mano tėtis buvo veterinaras, mama – bandelių kepėja.
– Kuo norėtumėte būti, jei nebūtumėte aktorius?
– Gal būčiau muzikantas, nes vienu momentu apie tai galvojau.
– Kokį save norėtumėte regėti po dešimties metų?
– Sveiką.
– Tačiau mūsų pokalbio metu jūs surūkėte bene tris cigaretes...
– Užtat ir sakau, kad norėčiau save regėti sveiką.
