Tik nesakyk, kad nežiūrėjai neseniai vykusio grožio konkurso „Mis pasaulis“!
Šįkart neturėjau galimybės pažiūrėti viso. Tačiau jei ne tiesioginę transliaciją, tai vėliau vienur kitur pasirodančius reportažus visada stebiu. Žinau, kad tikrai bus komentuojami konkurso rezultatai, aptariama nugalėtoja – noriu turėti savo nuomonę. Ir po šio, kai nuėjau į eisenos pamoką, kurią vedu vienoje modelių agentūroje, mergaitės puolė klausinėti, ar mačiau šou, ką manau. Nugalėtoja joms, aišku, negraži, mano, kad buvo įspūdingesnių merginų... Kaip visada (juokiasi).
Pati esu tokiame konkurse dalyvavusi: 1996-aisiais jis vyko Indijoje... Žinau, kad tai, kuri mergina laimės, lemia daug veiksnių. Labai svarbu, kaip į tai žiūri šalis, kuri ją siunčia į konkursą „Mis pasaulis“, kas stovi jai už nugaros. Iki finalinio vakaro, kurį per televiziją mato visas pasaulis, vyksta daugybė renginių, akcijų, spaudos konferencijų. Organizatoriai mato, kaip merginos pasirengusios, ar tvirtai jaučiasi. Be abejo, rezultatams turi įtakos ir tarptautiniai įvykiai: kartais kurią nors šalį reikia palaikyti karūnuojant jos atstovę...
Dažnai šaipomasi, kad grožis išgelbės pasaulį, juokiamasi iš merginų noro nuo skurdo gelbėti vaikus. Žinau, kad kai kurios organizacijos tikrai vykdo tokią veiklą, konkursų nugalėtojos joje tikrai dalyvauja. Mes to nematome, nes nesidomime – stebime tik finalinę šventę, kai karūnuojama nauja nugalėtoja.
Kai pasipila tradiciniai komentarai, kad vėl išrinkta negraži, tikriausiai reaguoji labai asmeniškai?
Po konkurso spaudoje ar internete pamačius nugalėtojos nuotrauką, reikėtų ne rėkti, kad ji negraži, o turėti galvoje, jog tai – reportažinis kadras, pagauta emocija. Iš to spręsti apie žmogų – tikrai kvaila. Tokiais atvejais pirma mano frazė būna: „Ką bekalbėtumėte, ji jau išrinkta ir visą gyvenimą bus tų metų „mis“. Nuo jūsų replikų niekas nebepriklauso.“ Jos netoleruoti ir ignoruoti – ne išeitis, be to, nelabai kultūringa. Geriau nusiteikti pozityviai ir nugalėjusią merginą palaikyti. Patikėkite: prie tokio laimėjimo reikia priprasti.
Po konkurso spaudoje ar internete pamačius nugalėtojos nuotrauką, reikėtų ne rėkti, kad ji negraži, o turėti galvoje, jog tai – reportažinis kadras, pagauta emocija.
Skambus titulas trikdė?
Iš pradžių jis labai netiko prie mano gyvenimo būdo. Juk iškart po konkurso išvažiavau studijuoti į Klaipėdą. Susidarydavo nepatogių situacijų, kai turėdavau teisintis, aiškintis, kad esu tiesiog studentė, o ne „mis“. Žmonės kartais piktindavosi, neva noriu būti vertinama kitaip dėl to, kad esu gražuolė, o iš tiesų patys mane išskirdavo iš kitų studentų!
Po konkursų duodamos interviu, visos nugalėtojos sako, kad nori išlikti savimi. Tačiau ne visada pavyksta. Dažnai girdžiu, kad kokia nors „mis“ apibūdinama kaip „labai pasikeitusi“. Visada sakau: „Duokite jai laiko su tuo susigyventi!“ Per tuos metus gauname labai daug užduočių, daug ko išmokstame, ir tai tikrai mus pakeičia. Noriu tikėti, kad dažniausiai į gera. Paprastame gyvenime atlaikyti tiek dėmesio ir nuomonių tikrai retam tenka... Pirmi metai būna nelengvi. O jei ir toliau sukiesi panašioje srityje – darai ką nors, susijusio su grožiu, šou pasauliu, tai ir tas „misės“ šleifas tęsiasi. Ne vienus metus mokiausi, kokia turėčiau būti gavusi tą titulą, bet kad jis nekeistų mano gyvenimo iš esmės.
Galbūt dabar mokau mergaites, kurios 1996 metais, kai aš laimėjau, gimusios! Tuometės manęs jos nematė. Pažįsta tokią, kokia esu šiandien. Ir tokią prisimins.
Tačiau yra tokių, kurios pergalę grožio konkurse iš savo biografijos būtų linkusios ištrinti...
Kiekviena turi teisę rinktis savo poziciją. Kas kiek nori viešumo, tiek ir turi. Mes visos, kažkada tapusios Mis Lietuva, viena kitą pažįstame. Malonu susitikus pasisveikinti. Tiek man, tiek kitiems visai įdomu po dešimties metų perskaityti, kaip dabar gyvena to konkurso nugalėtoja. Grožio konkursai – moteriškumo, grožio simbolis. Smagu, kai į tave lygiuojasi, tavimi žavisi. Niekas nepaneigs, kad tai malonu! Tačiau visiems patikti nerealu. “Pati pačiausia” gali būti savo mylimam žmogui, bet ne visai Lietuvai.
Grožis padeda?
Bent jau netrukdo. To seniai išmokau (juokiasi). Jei tai svarbu tiems, kas šalia manęs dirba, gyvena, tada į naudą ir jiems, ir man. O aš save visai kitaip suprantu. Gilinuosi į kitus dalykus, stebiu savo pokyčius. Prisimenu, kokia buvau, kai man buvo dvidešimt metų, ir matau, kokia esu dabar. Bandau suprasti, įsigilinti, kokią mane žmonės mato iš šalies. Norėčiau, kad tai labai nesiskirtų nuo tiesos.
Žinau, kad grožis dažniausiai priimamas palankiai. Nejaučiu pavydo, kodėl kur nors kviečiama, dalyvauja kuri nors kita „mis“, o ne aš. Kiekvienas turime savo vietą po saule ir jos tikrai visiems užteks.
Tačiau neretai ir piktų komentarų gražuolės išgirsta...
Pastebėjome, kad viską komentuoti – pastarojo laiko tendencija. Net televizijos laidos be to nebeįsivaizduojamos: viename šou sušokamas šokis – ir pasipila komentarai, kitoje parodomas koks nors siužetas – vėl neva specialistai išsako savo nuomonę... Mes taip norime už kitus spręsti, juos vertinti! Nebemokame būti tik stebėtojai. Gal taip yra dėl anksčiau jausto viešo kalbėjimo, nuomonės išsakymo bado? Tačiau akivaizdu, kad internete tai daro tie, kurie neturi ką veikti. Kai esi užsiėmęs, tikrai į daug ką žiūri atlaidžiau, nelendi į smulkmenas, nes prarandi daug energijos, laiko.
Kai esi užsiėmęs, tikrai į daug ką žiūri atlaidžiau, nelendi į smulkmenas, nes prarandi daug energijos, laiko.
Matyt, ne vien palaikymo sulaukei prieš metus garsiai pasakiusi, kad darei plastinę krūtinės operaciją?
Gal tuomet pasirodžiusiose publikacijose nebuvo pabrėžiama, bet viešai prabilau dėl to, kad pasakyčiau: yra be galo daug moterų, kurios tai padarė nebūdamos pramogų pasaulyje, kad kiekviena turi savo priežastį ir kad plastinės operacijos nėra kaprizų tenkinimas. Tai daroma ne tik dėl šou verslo ir karjeros!
Į plastinės chirurgijos specialistus kreipiasi tikrai ne vien vieši ar scenos žmonės. Manau, medikai patvirtintų mano žodžius. Kalbėdama atstovavau moterims, kurios turi šeimas, augina vaikus, gyvena paprastą gyvenimą ir priima tokį sprendimą. Norėjau pasakyti, kad nematau reikalo to slėpti, nes man tai yra normalu.
Tačiau kai tas dalykas tampa viešas, nebegali visko kontroliuoti. Vėliau mąsčiau, kad gal ne viską vertėjo sakyti, svarsčiau, gal visgi nereikėjo būti tokiai, kuri atstovauja kitoms, neturinčioms progos viešai kalbėti.
Gailėjaisi dėl savo atvirumo?
Jei nebūčiau pasakiusi, man būtų buvę geriau. Ramiau. Nes teko atlaikyti dėmesio bangą. Tačiau neslėpsiu: tikėjausi, kad galbūt bus blogiau. Be to, iš patirties žinojau, kad tai nebus įdomu ilgai, kad mano istoriją tuoj užgoš kiti įvykiai.
Po rašinių spaudoje gavau vienos pažįstamos laišką. Apie mano operaciją ji kažkur perskaitė. Prisipažino nedrįstanti su kuo nors apie tai kalbėtis, nes spaudoje sudaryta nuomonė, kad tai daro tik tuščios blondinės. Mano pasakojimas, drąsinimas nesigėdyti savo noro ją palaikė.
Palaikymo, padrąsinimo, matyt, dažnai reikia ne vienai iš mūsų...
Pažįstu daug moterų, kurios yra labai žavios, gražios, bet nemyli savęs. Kažkada teko kelias savaites praleisti Milane. Stebėjau itales. Sužavėjo jų pasitikėjimas savimi. Jos galbūt nemano, kad yra gražuolės, bet savęs nemenkina – moka džiaugtis gyvenimu. Tas pasitikėjimas, pasitenkinimas labai matyti. Kas iš to, jei moteris išpuoselėta, graži, bet veide – nepasitenkinimas, netikrumas?!
Pabandykite šalia esančiam žmogui pasakyti gerą žodį – pamatysite, kaip puikiai tai veikia!
Kas tau suteikia pasitikėjimo?
Savęs pažinimas. Nereikia nuvertinti savęs, turi žinoti, ką gali ir sugebi. Kai žinai, kuo esi stiprus, gali kovoti už savo vietą, siekti tikslų. Vien šypsenos tikrai neužtenka. Ji sėkmės negarantuoja.
Kas iš to, jei moteris išpuoselėta, graži, bet veide – nepasitenkinimas, netikrumas?!
Buvo laikas, kai buvai tik mama. Tada tau to užteko?
Penkerius metus buvau visiškai atsidavusi šeimai. Tada galvojau tik apie vaikus. Žinojau, kad turiu būti su atžalomis. Gyvenau jų ritmu. Tie metai buvo sunkūs. Auklę susiradau tik gimus antrai dukrai. Nes augindama pirmagimę neįsivaizdavau, kaip ją galėčiau palikti svetimam žmogui. Atrodė, kad tai prilygtų kokiam nors eksperimentui. Buvau įsitikinusi, kad tik aš savo dukrą suprantu. Tačiau tie metai bėgo ir prabėgo. Mergaitės jau ūgtelėjusios: Rugilei – šešeri, Eglei – ketveri. Jos turi savo draugų, pomėgių, darbą – „eiti į darželį“. Jau lengviau. Jaučiu grįžtamąjį ryšį. Domiuosi, kaip jos mąsto, suvokia pasaulį. Kai paklaus, tarkim, kodėl bėgu kitaip nei vaikai... Ir net parodo kaip! Tada suprantu, kad jos mane nuolatos stebi (juokiasi).
Tenka būti pasitempusiai ne tik viešumoje, bet ir namuose?
Nepastebiu, kad gatvėje mane žmonės atpažįsta, o namuose apie tai visai nemąstau. Ar esu dukroms pavyzdys? Jos man dažnai sako, kad aš labai graži. Kai grįžtu iš kokios fotosesijos, pastebi, kad esu kitokia, kad mane padažė. Jos dar nesupranta, kas tie grožio konkursai. Tik mato pasipuošusias moteris. Rugilei ir Eglei egzistuoja princesės, karalaitės, bet apie grožio konkursų titulus klausimų dar nesulaukiu. Darželyje jas vadina „misės“ vaikais, bet, manau, dukros į tai nekreipia dėmesio. Bent jau dukroms esu tiesiog graži jų mama (juokiasi).
Ir vyras verslininkas Petras Kasiulaitis nešykšti komplimentų?
Sako ir jis (juokiasi). Iš pradžių, po mano pasikeitimų, gal ir laukė, kaip bus toliau. Tačiau jau apsipratome su mano pokyčiais ir apie tai nebediskutuojame.
Tarkim, dabar restoranuose vedu žaidimus. Tai nėra labai vieši renginiai, bet vis tiek salėje būna apie šimtą žmonių. Jie žino, kas aš. Vyras turi susitaikyti, kad esu šiek tiek viešas žmogus. Nori nenori, jis į tai irgi įtrauktas.
Netrukus prasidės trumpų situacijų komedijų filmavimas, jos bus rodomos per interneto televiziją ctv.lt. Labai džiaugiuosi, kad ir mane ten pakvietė vaidinti. Tai bus pirmas rimtesnis susidūrimas su aktoryste. Vyras žino, kad po tokių darbų šiek tiek pagausėja dėmesio man, kad šen ten pasirodo nuotraukų, aišku, atsiranda komentarų.
Petrui kartais tikrai nebūdavo lengva, bet dabar jis reaguoja kur kas ramiau. Mes daugiau kalbamės ir pirmiausia kreipiame dėmesį į savo nuomones, o ne į aplinkinių, draugų. Todėl labai džiaugiuosi ir dėl jo, ir dėl savęs.
Laimingi būdami kartu?
Sunku kalbėti apie dviejų žmonių santykius, šeimą... Daug dalykų norisi pasilikti sau. Tikiuosi, kad iš šalies atrodome taip, kaip iš tiesų jaučiamės. Mes šeimyniški. Turime savo darbų, savaitgalių, draugų. Dažnai būname kartu, daug ką sykiu darome. Sutampa mūsų vizija, kokia turėtų būti šeima, ir stengiamės ją tokią kurti. To nekeičia nei darbas, nei padidėjęs viešumas. Tai – vertybės, kurios mane stipriai laiko prie žemės. Visa kita – labai laikina. Pakalbėjome ir pamiršome (juokiasi).
