Moteris portale Žmonės.lt pirmą kartą atvirai pasakoja – apie gyvenimą po Aloyzo mirties; išdalintą palikimą; atsisakytą Signataro našlės rentą; kaip jai pakenkė garbinga vyro pavardė ir apie kokį Aloyzo poelgį sužinojo tik jo laidotuvių dieną.
Sako, netekties skausmas su laiku lengvėja. Ar tiesa?
Tiesa tik iš dalies. Pirmaisiais metais būčiau sakiusi, jog skausmo nejausti yra neįmanoma. Vėliau jis ėmė transformuotis į prisiminimus, kurie jau ne tiek skaudino, kiek skatino veikti. Jei iš pradžių į galvą lįsdavo tik graudinančios praeities detalės: kaip išėjo, kaip sirgo, kaip iš visų jėgų stengiausi ir negalėjau išgelbėti, kokie buvome laimingi vienu ar kitu metu... Tuo pat metu suvokiant tuometinį bejėgiškumą prieš ligą ir mirtį arba suprantant, kad daugiau tų gražiausių momentų kartu nebus.
