„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Daiva Tamošiūnaitė-Budrė: „Nemanau, kad bus blogiau ar sudėtingiau. Tiesiog bus kitaip“ (papildyta lapkričio 3 d.)

„Juokauju, kad dirbu Budrio ir Budrytės gyvenimo vadybininke. Nuo manęs priklauso, kaip jie pragyvens dieną, koks bus vakaras, kuo apsirengs ir ką pavalgys...“ – apie pastarųjų ketverių metų gyvenimą pasakoja buvusi laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė (46). Parlamentarui Dainiui Budriui (36) nebepatekus į Seimą, šeimos gyvenimas ir vėl versis aukštyn kojomis. Baisu? Neramu? Daiva sako, kad tie metai ją išmokė ramybės: „Nemanau, kad bus blogiau ar sudėtingiau. Tiesiog bus kitaip.“
Daiva ir Dainius Budriai
Daiva ir Dainius Budriai / Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr.

Prieš tuos ketverius metus, kai buvote išrinkta, bet atsisakėte eiti į Seimą, turėjote kelis argumentus: sunkiai serga tėtis, mokyklą pradeda lankyti dukra, pagaliau turite įprastą darbą televizijoje. Bet po metų ar kelerių, kai likote be tėčio, kai pirma klasė pasirodė ne tokia jau baisi ir kai jūsų laida dingo iš eterio, nebuvo akimirkų, kad būtumėte gailėjusis atsisakiusi mandato?

Gailėtis nesigailėjau. Tik galbūt, kai ne metai ir ne dveji, o visi ketveri praėjo, ypač kai su Dainiumi prieš rinkimus pavažinėjome po rajonus, perbėgo mintis: gal būčiau susidorojusi ir su šeimos moters, ir su Seimo narės darbais. Jei abu būtume buvę Seime, gal tada namuose viskuo būtų rūpinusis, Adelę prižiūrėjusi auklė ir namų tvarkytoja. Visaip juk žmonės planuoja. Ar tai būtų buvę geriau ir naudingiau mums, mūsų namams? Nežinau. Manau, dėl mano apsisprendimo ir Adelei, ir Dainiui buvo tik ramiau ir saugiau.

Vadinasi, pasiaukojote dėl šeimos. Na, kaip kitaip galima pavadinti veiklios, žinomos moters sprendimą dėl vyro karjeros ir vaiko gerovės tapti namų šeimininke?

Tai nėra auka... Tai – normalus šeimyninių pareigų pasidalijimas. Ir tie pokyčiai – ne tik dėl Dainiaus darbo. Visas gyvenimas nori nenori verčiasi, kai namuose atsiranda pirmokas. Viską iš naujo turi sudėlioti, surūšiuoti... Bet juk suvoki, kad turi vieną vienintelį vaiką ir niekada daugiau šito laiko pakartoti nebegalėsi. Aš žinau, kad daugiau vaikų neturėsiu. Ir negalėsiu dar kartą, kada nors vėliau, pabūti septynmetės Adelės mama. O gal po metų kitų ji jau sakys: „Mama, netrukdyk...“ Kaip galiu savo noru atsisakyti jos vaikystės?!

Taip, jeigu tėtis būtų ne Seime, o kokį kitą normalesnį darbą dirbtų, gal daugiau dalytumės namų rūpesčiais. O šituos metus aš tarsi viena turėjau atlikti pareigą Adelei. Ir visos keturios namų kertės gulė man vienai ant pečių. Aš tiesiog žinojau, kad turiu būti namuose, turiu čia gyventi: parsivešiu Adelę iš vieno ar kito būrelio, tada mes darysime vakarienę, tada ruošime namų darbus, tada ją paguldysiu ir nuo kokios dešimtos turėsiu truputį laiko sau. Jeigu norėčiau vakare kur nors išeiti, turėčiau ieškoti žmogaus, kuris pabūtų su dukra, ar tartis su Dainiumi, kad grįžtų kuo anksčiau. Bet su juo tai planuoti būdavo labai sudėtinga: posėdžiai, susitikimai, reikalai... Taip, laisvės praradau labai daug. Pasikeitė net mano draugų ratas, liko tie, kurie gali dažniau ateiti pas mane į svečius ar draugės, turinčios panašaus amžiaus vaikų. 

Turiu kelias pažįstamas, kurios mielai būtų namų šeimininkės, jeigu tik turėtų tokią galimybę. Aš niekada nesakiau, kad būčiau laiminga sėdėdama namuose. Bet supratau: kai pradedi tai daryti ir tavo mąstymas prisitaiko, tada ir ritmas pasikeičia, ir naujų ritualų atsiranda... Tavo pusryčiai, tavo puodelis kavos... niekur neskubant... nes tau niekur nereikia skubėti... Argi tai yra blogai? Jeigu ankstesniame gyvenime man kas būtų davęs tokį rytą, būčiau sakiusi – šventė!

O po mėnesio tokios kasdienės šventės neapkarsta?

Tiesiog tai tampa ritualu. Kai keičiasi gyvenimo ritmas, ieškai, pamažiukais kuri savo gerumo valandėles. Tarkime, aš esu absoliuti „pelėda“, keltis anksti man – siaubas. Visą gyvenimą stengiausi susikurti tokį darbą, kad nereikėtų lipti iš lovos septintą ryto. Ir tai buvo pavykę. Bet Adelės mokykla ir vėl mane grąžino į tai, ko nenoriu. Būdavo visaip: arba išleidusi dukrą grįždavau į lovą porai valandų, arba keliaudavau į sporto klubą ar pas masažuotoją. Arba leisdavau sau ilgą vonios procedūrą su knygos pasiskaitymu... Vakare to laiko sau nebeturėsi, vakare – didysis mano darbymetis. Savaitgaliai – dažniausiai su draugėmis gamtoje ar kartu gaminant pietus ir gurkšnojant vynelį. Tos popietės – irgi mano pastarųjų metų atradimai. Taip, per šituos metus galėjau nublūsti, apverkti visas kertes ir nerasti ramybės namuose. Galėjau virkauti, kaip aš praradau savo gyvenimą per tavo gyvenimą... Bet to nedariau.

Nė karto Dainiui nepriekaištavote?

Namuose jis tikrai būdavo labai mažai. Gražios šeimyninės vakarienės, kai septintą vakaro visi susirenkame prie stalo ir kalbamės... arba šeimyniniai savaitgaliai... – jau ketverius metus nežinau, kas tai yra. To nebeliko, nes tėtis dažnai grįždavo gerokai vėliau nei septintą vakaro, o savaitgaliais lėkdavo į Kretingos rajoną, kur jo šaknys, protėviai, tėvai, – jis norėjo pasirūpinti tuo kraštu. Pavyzdžiui, penktadienį baigia darbus ir šauna į Kretingą, grįžta sekmadienį vakare ar pirmadienį ryte...

Aš tai trenkčiau kumšteliu į stalą!

Norėdavosi ir man taip padaryti. Kartais ir pasakydavai ką nors aštriau... Bet ką čia daug prisitrankysi? Žmogus turi tikslų, norų ir tie norai yra geri. Galų gale taip jis suvokia savo pareigą ir savo darbą.

Aš niekada nesakiau, kad būčiau laiminga sėdėdama namuose. Bet supratau: kai pradedi tai daryti ir tavo mąstymas prisitaiko, tada ir ritmas pasikeičia, ir naujų ritualų atsiranda...

Bet juk yra ir pareiga šeimai.

Yra. Bet didžioji tos pareigos dalis tenka mamai. Tėtis – kiek gali ir kiek turi laiko. O pastarąjį pusmetį jis turbūt daugiau gyveno Kretingoje nei Vilniuje. O ir mes su Adele visą vasarą praleidome Žemaitijoje. Kartu važinėjome po rajonus, kaimus, po miestelių šventes.

Koks jausmas šiuolaikinei, veikliai, visą gyvenimą už save ir dėl savęs kovojusiai moteriai gyventi išlaikomai vyro?

Labai normalus jausmas (juokiasi). Aš iš tikrųjų anksčiau gyvenau kitaip: nuolat lėki, keli darbai vienu metu... pakeliui degalinėje nusiperki sumuštinį, nes neturi laiko normaliai pavalgyti... ir vėl bėgi... net vonioje gulėdama galvoji apie montažą, laidos herojus, apie paskolas, mokesčius... Tai truko metų metus. Nebežinojau, kas yra besiilsinti galva ir širdis. Ir pirmą kartą gyvenime atsitiko taip, kad galėjau visu tuo nesirūpinti. Ir negaliu sakyti, kad tai – nemalonu (juokiasi).

O vyro prašyti pinigų kojinėms – lengva?

Kojinėms ir masažams aš dar sugebu užsidirbti. Bet žinoti, kad su mokesčiais ir paskolomis turi tvarkytis vyras, o tai, ką aš užsidirbu, yra mano, – labai smagu. Tiesa, prieš tai turi gerokai pakeisti mąstymą, kad nebesijaustum atsakinga už viską, kad atsipūstum, – bus, kaip bus. Niekada juk nebūna, kad kaip nors nebūtų...  Pamenu, kiek patarimų esu davusi, kiek pamokslavusi savo draugėms ar pašnekovėms: „Negalima nedirbti, nes niekada nežinai, kaip gyvenimas gali verstis... apsisuks vyras ir išeis... ką viena darysi?“ O dabar pati esu tokioje pat situacijoje. Bet žinau: darbą susirasčiau tikrai. Jeigu Dainius eis dirbti menkiau mokamo darbo, vadinasi, man greičiau reikės eiti į darbą. Ir abu vėl kaupsime šeimos biudžetą.

Jūsų šeimos maisto, drabužių, daiktų poreikiai per šiuos ketverius metus pasikeitė?

Tapau keliskart geresne šeimininke. Mūsų mityba pagerėjo, nes ėmiau gaminti iš sveikesnių produktų, o namuose maitintis net pigiau nei kavinėse. Dėl aprangos: man jos daugiau reikėjo, kai laksčiau per vakarėlius. Ir dar tekdavo pasukti galvą, kad kiekviename renginyje atrodyčiau vis kitaip. Dabar man reikia visai nedaug drabužių. Seniau žiūrėdavau amerikoniškus filmus ir stebėdavausi, kaip mamytės atveža vaikus į mokyklą vilkėdamos treningus... Dabar pati turiu tokią uniformą (nors ir ne treningus): įšoki į tuos drabužius, nuveži Adą, o grįžusi namo peršoki į naminius. Jeigu reikia kur nors lydėti Dainių, turiu keletą nerėkiančių, oficialesnių kostiumėlių ar suknelių. Tuose renginiuose žmonės nesipuošia, ten tiesiog reikia atrodyti tvarkingai, elegantiškai ir nebūtinai kaskart kitaip. Taigi dabar mano poreikiai net sumažėjo.

Kaip jautėtės sužinojusi, kad Dainius neišrinktas į Seimą antrai kadencijai?

Tai mums buvo gana netikėta. Iškart po rinkimų iki pat vėlyvos nakties Dainius visose apylinkėse pirmavo. Ir tik, matyt, paryčiais, suskaičiavus didžiausio miesto, Kretingos, balsus, paaiškėjo, kad liko trečioje vietoje. Aš ryte pabudusi tai sužinojau. „Ups... tai kaip čia dabar bus?..“ – pirmas klausimas. Nori nenori pirmiausia turi susitaikyti su pralaimėjimo nuoskauda. Jos negali nebūti: jeigu dalyvauji kokiame nors konkurse, nori laimėti ar bent jau oriai pasirodyti. O juk Dainius pagal Zodiako ženklą – dar ir Liūtas, kovotojas. Jam tikrai tai buvo svarbu. Dar prieš rinkimus kartojau: „Nesusitelk tik į tai. Jeigu pergalės nebus, irgi bus labai gerai. Tik – kitaip.“

Gal dėl tų mano žodžių, gal dar dėl ko nors jis gana ramiai reagavo. Grįždamas iš Kretingos į Vilnių net pasakė: „Ir kodėl man taip lengva?.. Juk turėtų širdį graužti. Jaučiuosi lyg grįžtąs namo...“ Aš kartais pagalvoju apie žmones, kurie Seime išbūna dvi, tris kadencijas. Jie juk net nebeįsivaizduoja, kaip atrodo gyvenimas šalia, už Seimo sienų... Va, tiems praradus vietas reikia iš naujo galvoti, ką toliau veikti. Kiek yra politikų, kurie gyvena Seimo viešbutyje, o jų šeimos likusios kažkur... Kiek jie pasimato? Kiek šeimų sugriūva per tą gyvenimą Seime... Jie teoriškai turi šeimas, teoriškai būna namuose... Teorinis gyvenimas.

Sutikite, nerimas neišvengiamas, kai vėl reikia ką nors pradėti iš naujo, vėl ieškotis darbo...

Gal tie ketveri metai – kitokio gyvenimo metai – mane išmokė ramybės. Nejaučiu jokio nerimo nei dėl savęs, nei dėl Dainiaus. O jis, manau, tikrai nerimauja: po mėnesio liks be darbo... Kita vertus, Dainius nelabai ir gali dabar pradėti ką nors galvoti, kol nesudarytos koalicijos ir naujasis Seimas. Turi sulaukti, kol bus sudėlioti balsai ir ateis aiškus politinis momentas. Juk partijoms, kurios sudarys valdančiąją daugumą, reikės ir valstybės tarnautojų įvairiose įstaigose. Kas eis dirbti patarėjais, kas – viceministrais...

Dar yra ir Dainiaus pažadai, pradėti darbai Kretingos krašte, kuriuos turės pabaigti. Tolesnis mūsų gyvenimas priklausys nuo darbo, kurį Dainius ras ar jam pasiūlys, arba kurį norės dirbti. Gal grįš prie ramesnio ritmo, o gal nebegalės išlipti iš to labai greitai besisukančio voverės rato... Ko gero, jis ir pats į šitą klausimą dar neatsakytų.  Bet iš šių mano kalbų jau turėtum suprasti, jog labai neliūdžiu, kad tas mūsų gyvenimas vėl keisis... Tiesą sakant, netgi visai neliūdžiu (šypsosi)... Tikiuosi, kad mano vyras pagaliau grįš į namus (juokiasi).

Nebuvo minčių prieš šituos rinkimus pačiai eiti į Seimą?

Nė vienos mintelės! Jeigu tokia mintis kada ir ateis, tegu ateina dar po ketverių metų, kai Adelei bus keturiolika. Šitą kadenciją mes atidirbome kiekvienas savo pareigose. O dabar vėl bus kažkas naujo. Aš manau, kad bus geriau. Ir tikrai – kitaip.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Daiva Tamoaiūnaitė-Budrė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Daiva Tamošiūnaitė-Budrė

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs