Kokie gyvenimo Šilalėje privalumai, išskyrus paukščių čiulbėjimą rytais? Atsikėlę iš mažų miestelių į didesnius, žmonės, žinau, džiaugiasi galėdami ištirpti minioje ir tapti anonimais, nesibaidyti, jog slinkdami kur nors be tikslo bus penkių kaimynių ir penkiolikos praeivių apšnekėti, kad blogai atrodo, ir paklausti, ko tokie liūdni.
Užaugau vienkiemyje, todėl atsikėlusi į Šilalę nuolat pasiklysdavau, kol vieną kartą atsitrenkiau į pušį. Tada supratau: ten, kur prasideda įstabusis Šilalės pušynas, baigiasi miestas. Pasiklysta ir vilniečiai. Štai viena draugė atvažiavo. Sako „stoviu tavo gatvėje, kuris namas?“ Aiškinu – nesusikalbam. Pasirodo, pasiklydo: nuvažiavo ne į Šilalę, bet į Šilutę – joje irgi yra to paties pavadinimo gatvė. Apkalbos manęs nejaudina, juokinga jų klausytis – kas čia blogo, kad žmonės turi malonų užsiėmimą. Privalumų Šilalėje – begalė: jokių mašinų kamščių, grynas oras, paštas, vaistinė, parduotuvė – viskas arti, o ir įdomių tipažų čia pasitaiko. Pavyzdžiui, mano vyras mėgdavo eiti į aludę, kur rinkdavosi anaiptol ne inteligentiška publika. Sėdėdavo ir klausydavosi, apie ką vyrai kalba. Tai tokių kietų dialogų, vertų paties Tarantino scenarijaus, išgirsdavo! Vieną svajonę teturiu – kad tik greičiau Šilalėje pastatytų „Iki“ prekybos centrą, nes ten labai skanios bandelės, dabar tenka jų važiuoti pirkti į didesnį miestą.
Kartą, kai kavinėje suleidau dantis į antrą purią bandelę, viena tokia, kaip sakoma, verslo moteris išvertė akis ir pareiškė: „Žinote, sau jau seniai to nebeleidžiu. Kas ir būtų, jei valgyčiau, ką noriu!“ Ar leidžiate sau prisikirsti iki soties nebijodama, kad riebalų ringės nuo pilvo nukars?
Dėl purios bandelės galiu mesti viską, net rašymą. Žinau vieną tokią kavinukę Klaipėdoje prie kepyklos, kur fantastiškai skanios bandelės. Ten sukertu keturiolika bandelių vienu prisėdimu. Galėsiu ir jums adresą pasakyti, kai išjungsite diktofoną.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
