Daiva Žeimytė-Bilienė:
1. Pirmas prisiminimas. Su tėčiu pas močiutę kaime raškome Rojaus obuoliukus.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Ačiū.
3. Gražiausias keiksmažodis. Rupūs miltai.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Žmogiška, rami, supratinga.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Michelle Obama.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Cheryl Strayed „Laukinė“.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Istorinė drama „ Elžbieta“.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... išmokytų žmones žmogiškumo.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau. Muziką.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Gamtos garsai.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Maya – senovinis regionas, kuriame gyveno majai ir kur klestėjo Majų civilizacija.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Mano gimtieji namai Ėriškių kaime, Panevėžio rajone.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... vanilę.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš...
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Bet kokio, kuris sukelia neigiamas emocijas.
16. Nė už ką negalėčiau... išduoti savo artimųjų.
17. Jaučiuosi nuoga be... savo rankinės.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Tau reikia pasimokyti logistikos, nes tau trūksta logikos“. Anekdotu patarimas pavirto.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... šypsenų.
20. Katarsis – tai... suvokimas, kad esi laisvas ir laimingas žmogus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Laidų vedėja Daiva Žeimytė ištekėjo už parolimpinio čempiono Mindaugo Biliaus
– Žurnalistai pastebimi ne tik savo laidose, tačiau aktyviai reiškiasi ir socialiniuose tinkluose. Žurnalistas kaip nuomonės formuotojas ir žurnalistas kaip nuomonės tyrėjas – ar egzistuoja įtampa tarp šių rolių?
– Aš labai gerbiu žiniasklaidos pagrindinę misiją – sąžiningai informuoti ir šviesti visuomenę. Todėl kiekvienas žmogus, pasirinkęs žurnalisto profesiją, turėtų labai aiškiai suprasti, kad jis daro didelę įtaką visuomenės procesams. Kiekvienas žodis turėtų būti labai pamatuotas ir pasvertas, nes mūsų, žurnalistų, klaidos, gali įtakoti kitų žmonių likimus.
Žurnalistų atsakomybė labai didelė. Be kita ko, visi žurnalistai yra taip pat ir žmonės, turintys savo nuomonę, įsitikinimus. Nematau didelės problemos, kada žurnalistai aktyviai reiškiasi daugelyje valstybės gyvenimo sričių, taip labai dažnai atkreipiamas dėmesys į problemą. Visgi, ir čia reikia labai daug atsakomybės, nes žurnalisto subjektyvi nuomonė gali būti suprasta nevienareikšmiškai.
– Kokį interviu laikote pavykusiu?
– Tokį, kurio metu pavyksta gauti aiškius atsakymus, kada pavyksta išaiškinti visus galimus problemos ar situacijos variantus ir kurio metu pašnekovas atsiskleidžia kaip asmenybė. Vienas politikas man yra pasakęs: „Jūs nepuolate ir nežeminate savo pašnekovų, jūs švelniai juos varote iš proto“. Man tai buvo vienas įdomesnių mano darbo įvertinimų.
– Ko negali žurnalistas?
– Šmeižti, apgaudinėti, tyčiotis, atmestinai žiūrėti į savo darbą. Aš pati labai atsakingai žiūriu į savo profesiją, visada pirmiausia stengiuosi kalbėtis su žmogumi, o ne su pareigomis, antpečiais ar statusu.
