„Pasaulis aukštyn kojomis apvirto per kelias dienas“, – LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ pasakojo Indrė. Moteris prisiminė palyginimą, kurio sulaukė, kai jai buvo nustatytas inkstų nepakankamumas. „Nežinau, ar geriau vėžys, ar geriau ši liga, nes vėžį dar gali išgydyti...“, – pasakojo Indrė.
Laimei, donoro tuomet vos 20-ies Indrė sulaukė. Inkstų dalybos atsiradus donorui, kaip pati sako, primena loteriją. Kviečiamas ne vienas, o net šeši galimi kandidatai, atitinkantys donorą. Jiems atvykus atliekami išsamūs tyrimai, ir tik tada nusprendžiama, kas taps dviem laimingaisiais, gaunančiais reikalingą organą. Indei pasisekė, inkstą jį gavo po pirmojo kvietimo.
Kam priklauso jai atitekęs inkstas Indrė sužinojo po penkerių metų, kai ryžosi parašyti laišką donoro artimiesiems. Laišką jos inksto donoru tapusio vaikino mamai Indrė parašė ruošdamasi savo vestuvėms.
„Laiškui ruošiausi net kelias savaites...“ – pasakojo moteris sunkiai tramdydama ašaras.
Šiandien moteris gyvena visavertį, laimingą gyvenimą, o prieš aštuonis mėnesius pagimdė dvynius.
„Vieno drąsaus žmogaus sprendimas lėmė tris gyvenimus – mano, ir dviejų mano vaikų“, – įsitikinusi Indrė.
Vienas pirmųjų garsių žmonių, pasirašiusių donorystės sutartį ir išsiėmusių specialią tai liudijančią kortelę, Arūnas Valinskas teigė nė neįsivaizdavęs, kad gali būti kitaip.
Beveik šešerius vaikystės metus Arūnas Valinskas pasakojo praleidęs ligoninėje, mat turėjo bėdų su inkstais. Tai pasak garsaus televizijos vedėjo buvo vienas paskatinimų tapti potencialiu organų donoru.
„Esu ne kartą matęs, kai vakare su savo palatos draugu šneki, o ryte randi jį jau užklotą, nes jis neišgyveno tos nakties. Laukdavo ir inkstų persodinimo, ir kraujo perpylimo...“ – pasakojo A.Valinskas, o išsamų jo pasakojimą žiūrovai išvys antradienio vakarą per LNK.
Arūnas dar ir šiandien prisimena prieš daugelį metų nutikusį sukrečiantį įvykį, kai į ligoninę lėkė išgirdęs apie sunkiai susirgusią mažą mergaitę, kuriai skubiai prireikia retos grupės kraujo donoro – tokios pat, kokią turi Arūnas.
„Aš ne kartą esu matęs, kaip žmogus, kuris pats niekada nieko nedavė, atsitikus bėdai laksto iškėlęs rankas, išplėtęs akis į dangų, ir rėkia – kodėl, kodėl man, kodėl niekas nepadeda, kodėl aš negaunu... Todėl, kad to nedarai.... Jau net kalbant apie paprastą kraujo donorystę – aš nesuprantu, kaip gali nacionalinis kraujo centras rašyti, kad jiems trūksta kraujo, kai gatvėse vaikšto tiek žmonių... Todėl viskas, ką galiu padaryti, tai kas du mėnesius duoti kraujo, ir aš tą darau“, – laidoje „Nuo... Iki...“ pasakojo „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras.
