– Jūsų vyras D.Fletcheris buvo vienas iš daugiausia apdovanojimų per „Oskarų“ teikimo ceremoniją susižėrusio filmo režisierių. Kokių sveikinimų sulaukėte?
– Dexterio situacija buvo iš tiesų unikali – visi žino, kad jis baigė režisuoti „Bohemijos rapsodiją“ ir prisidėjo prie jos sėkmės, bet jo, kaip režisieriaus, pavardė oficialiai niekur neegzistavo dėl Amerikos režisierių gildijos („Directors guild of America“) taisyklių. Dexteris nufilmavo 30 proc. „Bohemijos rapsodijos“ filmo, tai po apdovanojimų juokavo, kad prie 4 laimėtų „Oskarų“ jis prisidėjo 30 proc. – jam priklauso 1 ir 1/3 „Oskaro“ sėkmės (juokiasi).
Niekam ne paslaptis, kad šio filmo kūrimas buvo vienas iš pačių kontroversiškiausių pastarojo dešimtmečio procesų, todėl autorystei nustatyti buvo atliekamas sudėtingas kadrų skaičiavimas ir galiausiai patvirtinta, kiek filmo nufilmavo pirmasis režisierius, ir kiek Dexteris.
Pirmojo režisieriaus elgesys ir praeitis, pagaliau atsidūrusi daugelio rimtų tyrimų procese, tikrai prisidėjo prie to, kad filmas neturėjo jokių šansų laimėti geriausio metų filmo statulėlės. Per visą „Oskarų“ reklamos kampaniją „Bohemijos rapsodijos“ režisieriai buvo slepiami, tikintis, kad į viešumą iškilusi pirmojo režisieriaus reputacija nepaveiks filmo sėkmės, o antrojo režisieriaus – Dexterio buvimas neprimins problemos su pirmuoju. Todėl gauti 4 „Oskarai“ tikrai nustebino.
Kino pasaulyje visa profesionalų istorija detaliai žinoma, todėl Dexteris buvo pakviestas dalyvauti ir pačioje „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje, ir visose šventėse po jos. Žinoma, labai malonu prisidėti prie labai sėkmingo projekto, o Dexteriui dvigubai maloniau, nes jis nesitikėjo tokių gerų rezultatų. Po laimėjimų sveikino ir dėkojo visi – „Fox“ studija, aktoriai, prodiuseriai, jautėme didelį spaudos susidomėjimą prie įėjimo į „Vanity Fair“. Didelė virtinė spaudos atstovų laukė Dexterio komentarų.
Žmonės, kurie mums iš šalies atrodo didžiausios ir nepasiekiamos pasaulinio kino žvaigždės, iš tiesų yra šaunūs kolegos, malonūs ir paprasti, nors tą dieną nepaprastai apsirengę. Tą vakarą visi džiaugėsi vienas kito sėkme, žarstė komplimentus, sveikino, bendravo.
Tiesa, visų linkėjimai Dexteriui buvo nukreipti į ateitį – šiuo metu jis baigia montuoti savo naujausią filmą „Rocketman“, kurį jau buvo pradėjęs, kai turėjo bėgti gelbėti „Bohemijos rapsodijos“. Dabar visi laukia ir linki sėkmės naujam filmui, sukurtam pagal Eltono Johno gyvenimą. O Dexteris sako, kad šie metai buvo tik jo repeticija prieš ateinančius!
– Dalyvavote ne tik pačioje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje, apsilankėte ir vakarėliuose. Kokį įspūdį jie jums paliko?
– Na, tų renginių, kurie vyksta „Oskarų“ ceremonijoje, vakarėliais aš negalėčiau pavadinti – tai svarbūs ir rimti šventiniai priėmimai. Svarbiausias iš jų yra Eltono Johno „AIDS foundation“, kurio metu žmonės stebi „Oskarus“.
Tais metais, kai kino aktorių filmai nebūna nominuoti, režisieriai nebūna prisidėję prie nominuotų filmų kūrimo, jie nedalyvauja „Oskarų“ ceremonijoje. Šie žmonės mieliau dalyvauja Eltono Johno labdaros vakare, žiūri „Oskarus“ dideliuose ekranuose ir valgo 6 patiekalų gurmanišką vakarienę, o savo dalyvavimu surenka pinigus AIDS labdarai.
Šiemet iš 900 svečių, maždaug vienas trečdalis buvo žvaigždės, o kiti svečiai – žmonės, kurie gali sau leisti sumokėti 10 000 tūkst. dolerių už 1 vietą su įskaičiuota vakariene. Korporacijos už 12 vietų stalą moka 100 000 tūkst. dolerių, bet turi 8 vietas, o prie likusių 4 sodinamos įžymybės.
Eltono Johno „AIDS foundation“ vakarėlyje nėra atskirai atitvertų vipinių vietų, visi, kas dalyvauja, gali laisvai judėti, bendrauti. Todėl vakaras yra pats geidžiamiausias renginys visame „Oskarų“ renginių kalendoriuje, nes į jį gali patekti nusipirkę bilietus ir ne pramogų pasaulio žmonės. O žvaigždės jaučiasi gerai, nes savo buvimu prisideda prie labdaros.
Šių metų renginio metu, po „Oskarų“ ceremonijos buvo pristatytas Dexterio režisuojamas filmas „Rocketman“. Taronas Egertonas kartu su Eltonu atliko dainą „Tiny Dancer“, o du bilietai į „Rocketman“ premjerą Londone aukcione buvo nupirkti už 600 000 tūkst. dolerių. Per vieną naktį „Elton John AIDS Foundation“ surinko 6 mln. 600 tūkst. dolerių. Tai labai įspūdinga suma, rodanti renginio didelę sėkmę. Vakaro pabaigoje pasirodė grupė „The Killers“.
Antras labai didelis ir svarbią reputaciją turintis vakarėlis – tai „Vanity Fair“ priėmimas. Į jį suvažiuoja visi „Oskarų“ laimėtojai, nominantai, kino ir muzikos pasaulio įžymybės. Laisvoje atmosferoje žmonės bendrauja, vienas kitą sveikina. Negalėčiau pasakyti, kad šiame renginyje vyksta kažkokie „laukiniai gėrimai ar šokiai ant stalų“, nes labai daug spaudos kamerų ir fotografų. Vakarėlis skirtas parodyti save ir pažiūrėti į kitus, todėl paprasčiau paklausti, ko nematei, negu ką matei (šypsosi).
Toks didelis spaudos dėmesys šiam vakarėliui yra ir todėl, kad tai yra pirmoji vieta, kur spauda gali sužinoti komentarus apie apdovanojimus, pasikalbėti su laimėjusiais ir pralaimėjusiais. Mane labai nustebino, kad daugelis moterų šiam priėmimui net pasikeičia sukneles – apdovanojimuose ar Eltono Johno vakare būna su viena, o čia atvažiuoja su kita.
„Oskarų“ senbuviai kalba apie tai, kad dabar, kai kone kiekvienas žmogus gali būti paparacu ir fotografuoti telefonais, labai pasikeitė šių šventinių vakarų stilius. Anksčiau, kai išeidavo spaudos atstovai, žmonės visiškai atsipalaiduodavo, o dabar taip nebėra. Todėl paskutinį dešimtmetį išsiskiria slapti „Oskarų“ naktį Madonnos organizuojami pobūviai, kuriuose visiškai neleidžiama fotografuoti, o prie įėjimo yra paliekami visi telefonai. Ten susirenka tik koks 200 žmonių ir apie tai, kas vyksta, nekalbama viešai.
– Vieną iš vakarėlių organizavo Eltonas Johnas, ar seniai jį pažįstate? Kokia jūsų pažinties istorija?
– Su Eltonu Johnu susipažinome prieš dvejus metus, kai Dexteris kartu su savo senu draugu, nuo „Lok, stauk arba šauk“ (Lock stock and two smoking barrels) filmo laikų, prodiuseriu Matthew Vaughnu nusprendė režisuoti meninį filmą „Rocketman“, paremtą Eltono Johno gyvenimo faktais. Jo ir jo vyro sukurta kino kompanija jau kelerius metus ieškojo, kas galėtų režisuoti filmą apie Eltoną. Bet dar svarbesnis klausimas buvo – kas vaidins Eltoną Johną?
Šiam vaidmeniui reikėjo aktoriaus, kuris galėtų dainuoti. Pavyzdžiui, filme „Bohemijos rapsodija“ aktorius Rami Malekas neatlieka nė vienos natos, bet „Queen“ muzika nėra paremta sudėtinga muzikine melodika, jų dainos ne baladės, todėl po labai sudėtingo muzikinio montažo galima buvo sulydyti pačio Freddie Mercury ir geriausio pasaulyje jo impersonatoriaus Marco Martelo balsus.
Dexterio pasirinkimas filmui „Rocketman“ buvo idealus, nes jis žinojo, kad aktorius Taronas Egertonas, su kuriuo buvo ką tik pabaigęs filmą „Edis Erelis“, puikiai atlieka Eltono Johno dainas. Taronas turi puikų, stiprų ir melodingą balsą, o su grimu tikrai panašus į jauną Eltoną. „Abbey road“ studijose vyko pagrindinė muzikinė perklausa ir po jos buvo nuspręsta, kad Tarono ir Dexterio duetas turi imtis „Rocketman“ filmo.
Nuo bendro darbo pradžios ir prasidėjo gan intensyvi draugystė. Tačiau nieko keisto, kai filmo pagrindinis herojus yra gyvas žmogus ir jis labai daug bendrauja su kūrėjais – be paprastų žmogiškų santykių čia neapsieisi. Taip, yra labai sunku įveikti savo paties susikurtą psichologinį barjerą, bendrauti su tikru žmogumi, o ne absoliučiai ikonine asmenybe, su labai teatrališka išvaizda. Bet juk realiam gyvenime nei dievų, nei žvaigždžių, nei supermenų nėra – visi jie dažniausiai yra tikri ir nuoširdūs žmonės.
Aš pastebėjau, kad Eltonas, būdamas viešumoje, dažniausiai puošiasi dideliais akiniais nuo saulės, o namuose valgydamas vakarienę ar rimtuose darbo pokalbiuose akinius nusiima. Turbūt tokiu būdu lyg palieka tą viešą žmogų. Juk net ir Eltono Johno vardas bei pavardė yra sukurti, kaip ir daugelio roko scenos dainininkų, o tikras vardas Reginaldas Dwightas.
– „Vanity Fair“ vakarėlyje sutikote Lady Gagą, ar tiesa, kad sulaukėte ir jos sveikinimo?
– Taip, Dexteris sveikino ją, ji – Dexterį, bet visa kalba ėjo daugiau apie būsimą filmą, ji sakė, kad labai laukia „Rocketman“ pasirodymo. Labai draugiškai pakalbėjom, nes juk ji labai sena Eltono ir jo šeimos draugė, jo vaikų krikšto mama.
Mane visada labai žavėjo jos drąsa kurti net kiečiausius ir visiškai išprotėjusius teatrališkus įvaizdžius. „Oskarų“ ceremonijai ji buvo pasipuošusi klasikine juoda spalva, tik ant jos kaklo kabėjo nežmoniško didumo brangakmeniai, apie kurių vertę iškalbingai bylojo du didžiausi apsauginiai, neatstodami sekiojantys ją visą vakarą (šypsosi).
– Šventei jus puošė Juozas Statkevičius. Atrodėte tiesiog nuostabiai, ar sulaukėte daug pagyrimų?
– Man suknelę sukūrė Juozas Statkevičius, o mano vyrą rengė amerikiečių mados dizaineris Tomas Fordas ir jo mados namai Los Andžele. Juozas turi išskirtinį talentą kurti drabužius būtent tokioms progoms ir jis mane pažįsta jau kelis dešimtmečius, taip kad nėra net klausimų, kur man kreiptis, kai artėja tokia proga.
Prašmatniomis sukniomis rengiuosi retai, nes mano darbas ir gyvenimas yra ne prieš kameras, o kaip tik už jų. Tačiau manau, kad yra labai svarbu žinoti tam tikrų progų svarbą, joms pasiruošti. Dexterio, kaip režisieriaus, filmų premjeros bei pirmieji „Oskarai“ ir yra tos progos, kai turiu visiškai atsiduoti į Juozo fantazijos rankas.
Juozas man yra sukūręs fantastišką suknelę „Edžio Erelio“ premjerai Londone, kai pati Claudia Schiffer sakė Dexteriui: „Tavo žmona geriausiai atrodanti šio vakaro moteris“, tai ir šį kartą negalėjo būti kitaip. Jaučiausi fantastiškai, atrodžiau, manau, irgi, nes sulaukiau labai daug komplimentų – mat pagal tematiką Juozo suknia buvo originali, ironiška, įdomi ir nematyta. Visi, kurie mane pažinojo, neatpažino, o kiti sakė „very cool“, „very rock and roll“. Net pats Tomas Fordas komentavo.
Taigi rezultatas buvo įgyvendintas su kaupu – juk Juozas ir kūrė tematinę suknią, kurią aš pavadinau „Guns and Roses“. Iš tatuiruočių paveiksliukų, ginklų, kaukolių, erelių, rožių, angelų, undinių, žvaigždžių buvo padarytos aplikacijos ir išsiuvinėtos stambiais akmenimis bei smulkiais kristalais. Juozas kuria ne drabužius, jis kuria istoriją.
– Kodėl pasirinkote tokią aprangą?
– Tokią aprangą pasirinkau, nes Dexteris atstovavo net dviem filmams, susijusiems su roko legendomis – „Bohemijos rapsodija“ su Freddie Mercury asmenybe ir „Rocketman“ su Eltono Johno, tai norėjosi pagerbti tą laikotarpį ir pasaulį savita jo interpretacija.
Net ir šukuoseną man padarė įkvėptą to laikotarpio pankroko grupės „Sex pistols“ narių Sido Viciouso ir Johno Rotteno. Kiti pasakytų: „Dieve mano, tu išprotėjai, ką tu padarei su savo plaukais!!!“. Tačiau man patinka jausti humorą ir nedidelę ironiją, patinka kurti kitą, ne mano kasdieninį įvaizdį. Juk tuomet, kai aš lydžiu Dexterį į tokius renginius, aš ne mergaitė iš Žirmūnų, esu Dexterio Fletcherio žmona (šypsosi).
