Dabar metų D.Teišerskytė neskaičiuoja, bet sako, kad taip buvo ne visuomet. Ji prisimena savo trisdešimtą gimtadienį, kurį minėjo surengdama „mirtiną“ jubiliejų, sako galvojusi, kad jau viskas, gyvenimo pabaiga. Ypatingas buvo ir 44-asis, nes gimusi būtent šiais metais.
Vis dėlto vėliau skaičių reikšmė išnyko, dabar daug svarbesni sūnų Lino ir Prano, anūkų gimtadieniai, kaip ypatingą datą prisimena ir savo vestuvių dieną.
Šiuo metu esu labai laiminga, gyvenu pas sūnų, jaučiu absoliučią meilę, palaikymą, rūpestį.
„Jau nustojau skaičiuoti metus ir man labai gerai. Šiuo metu esu labai laiminga, gyvenu pas sūnų, jaučiu absoliučią meilę, palaikymą, rūpestį. Netgi džiaugiuosi, kad įvyko tokie pasirinkimai gyvenime“, – tik atsiliepusi telefonu ir paklausta, kaip prasidėjo gimtadienio rytas, nuotaikingai žodžius beria Dalia Teišerskytė.
Jau du mėnesius po oficialų skyrybų su ilgamečiu sutuoktiniu Anatolijumi Čiupkovu ji gyvena pas savo sūnų ir šį etapą vadina atnešusiu daug stiprių pamokų ir laimės. Pajuokauja, kad butas, kuriame gyveno su vyru, yra parduotas, o įsigytas naujasis šiuo metu remontuojamas, tad ji dabar dar ir turtinga moteris.
Ir nors atrodytų, kad atversti naują lapą nėra lengva, Dalia sako, kad būdama 75-erių ji dar stipresnė, o ir gali iš naujo prisiminti, ką reiškia būti mama. Motinystė, kaip sako pašnekovė, atnešė jai į gyvenimą didžiulį džiaugsmą, pareigą ir tikėjimą, kad sukūrė kažką didingo, gražaus.
Augus vaikams buvau labai užsiėmusi ir tikiu, kad tam tikrais etapais nebuvau jiems labai gera.
„Tapus mama mano gyvenimas išties apsivertė aukštyn kojomis, dingo nerūpestingumas, kuriame buvau paskendusi. Augus vaikams buvau labai užsiėmusi ir tikiu, kad tam tikrais etapais nebuvau jiems labai gera. Tad šie du mėnesiai man yra labai geri, net marti siūlo pasilikti, sako, kad visai smagu su manimi“, – juokiasi Dalia.
Varianto likti gyventi su sūnaus šeima Dalia nesvarsto, bet ne todėl, kad pabijotų tapti našta. Ji vertina laiką su savimi, pabrėžia, kad jai niekada nėra liūdna, o ir veiklų sąrašas labai platus.
„Aš vienatvės niekada neturėjau. Visų pirma, mano vaikai labai geri, draugės šalia puikios. Buvau kartais gal ir viena, bet tikrai niekada vieniša. Kaip ir visos moterys, po skyrybų tam tikrų išgyvenimų buvo, tai natūralu, bet viskas tik į gerą“, – pabrėžia D.Teišerskytė.
Ir nors su buvusiu sutuoktiniu santykis nutrūko, Dalia į praeitį nesidairo. Anot Dalios, jai niekada nereikėjo ir antrosios pusės tik tam, kad turėti.
„Mielai su juo palaikyčiau santykius, bet jis kažkodėl pyksta ant manęs, lyg aš būčiau jį palikus, o ne jis mane. Bet viskas gerai, ateina metas, kai reikia pagalvoti, kad jeigu negalima gyventi labai gerai, geriau gyventi atskirai. Ir tai yra visiškai natūralu“, – atvirai sako buvusi politikė.
Mielai su juo palaikyčiau santykius, bet jis kažkodėl pyksta ant manęs, lyg aš būčiau jį palikus, o ne jis mane.
Trečiadienio vakarą vykusio pokalbio metu Dalia kaip tik su sūnumi ir marčia pjovė gimtadienį tortą, bet šiemet sako žvakučių nepūs. Jas paliks sudegti iki paskutinio momento, taip atsisveikindama su visais sunkumais, rūpesčiais. „Tegu sudega viskas, kas buvo negerai šiais metais. O nuo rytojaus versiu naują lapą“, – juokiasi Dalia.
Išsiskyrusi su vyru, su kuriuo ateities nekūrė jau beveik 10 metų, sako, kad parduotas bendras būstas ir kiti buitiniai rūpesčiai šiuos metus pavertė kiek sunkesniais, bet ji visuomet buvusi pozityvi, tad išgyvenamus etapus jį priima kaip pamoką.
„Stiprumą paveldėjau iš savo tėvų ir iš Sibiro. Mama mane išmokė vieno svarbiausio dalyko – tavo problemas turi žinoti tik tavo pagalvė. Daugiau niekas“, – sako D.Teišerskytė.
Vis dėlto netrukus priduria – jei apie praėjusius metus kalbėti derliaus prasme, jie buvo vieni puikesnių. Agurkai, pomidorai, bulvės, morkos, kopūstai – sandėliukas lūžta nuo konservų. Prisidėjo ir smagi vasara, kurią Dalia praleido prie Kauno esančioje nuosavoje sodyboje.
Čia buvusi politikė sako atrandanti taip reikalingą ramybę, kūrybos erdvę, tačiau oazės nedrumsčia ir čia net neleidžianti sau rašyti knygos. Jau 15-os, o joje nuguls apie keliasdešimt naujų eilėraščių.
Daug skaityti, mokytis kalbų, matyti gamtą, keliauti ji siūlanti ir kitiems. Tai, anot Dalios, yra pagrindiniai gyvenimo stimuliatoriai, nereikalaujantys kapšo pinigų.
O gimtadienio rytas, nors ir norėtą pabėgti nuo šurmulio ir dėmesio, prasidėjo anksti ir aktyviai. Jau 5 val. 30 minučių pasipylė sveikinimo žinutės, telefonas nenutilo visą dieną, net ir bekeliaujant į Vilnių, kur šiandien Dalia dalyvavo konferencijoje. Sako, kad sustoti ir pristabdyti darbų nesinori, nors pati moterims siūlo elgtis kiek kitaip.
„Ne aš karjerą padariau, o ji mane padarė. Gavau pasiūlymą paskolinti savo pavardę į sąrašą, o kadangi tuo metu buvau veikli, žmonės mane išreitingavo, o aš tuo buvau labai dėkinga. Tai priėmiau kaip didžiulę atsakomybę, tikiuosi, kad per tuos 16 metų didelės gėdos neapturėjau“, – sako Dalia, pridūrusi, kad visgi laikosi radikalesnės pozicijos apie karjeros siekiančias moteris.
Anot jos, vyrai turėtų būti vyriški, o moterys – labiau atsidavusios šeimai, o ne karjerai. Tad savo ilgus metus aktyvioje veikloje įvardija kaip vieną iš etapų, kuriuos norėtų pakeisti.
„Moterys daro klaidą eidamos į karjerą, politiką ir negalinčios susitvarkyti su savo gyvenimu, vaikais. Pažiūrėkite, kiek skyrybų vyksta, nes tiek vienas, tiek kitas suka karjeros keliais. Ir pati taip dariau. Pripažįstu, kad tai buvo klaida. Bet kai išėjau į Seimą, mano vaikai turėjo jau savo vaikų, buvo pakankamai susiformavusios asmenybės“, – pripažįsta moteris.
Pokalbio pabaigoje prakalbusi apie gimtadienio dovanas ir norus, Dalia sau nieko kito, kaip sveikatos, nelinkinti. Šiandien sulaukusi diakono Konstantino linkėjimo „šimto metų sveikatos“, mano, kad nieko išties ir netrūksta.
„Sveikatos ir orumo, nes kartais mano metų merginos truputėlį nukvanka. Stengiuosi šitaip nesielgti. Tik tiek, kad kiekvienais metais pasijunti, kad jau labiau esi šaukiamas amžiaus. Tai šiek tiek neramina“, – pripažįsta Dalia.
Neretai atsigulus vakare į lovą susimąstau, kad artėja ir viskas, nieko nepadarysi.
Moteris neslepia, kad kaip ir kiekvienas žmogus, mirties ji bijanti, nes nežinia, kas už to slenksčio laukia.
„Aš galvoju, kad ten nieko nėra, nors tikiu, kad kažkas pasaulį valdo, kažkokios didžiulės kosminės galios. Ir tikiu, kad ne žmogus viskam vadovauja, kad ir kaip jis bandytų susireikšminti. Dažnai tai prisimenu, prisimenu ir tai, kiek man metų. Pasakyta vaikams, ką su manimi reikės daryti, tad ir nors ir su mirtimi nėra problemų, neretai atsigulus vakare į lovą susimąstau, kad artėja ir viskas. Tai yra vienintelė lygybė šiame pasaulyje ir nieko nepadarysi“, – sako D.Teišerskytė.
