Danieliau, pagaliau atėjo laikas, kai tave galima vadinti tikruoju vardu, o ne Gabbana, kurį turėjai ketverius metus.
Daug kas iki šiol tebevadina Gabbana. Į telekomunikacijos įmonės „Tele 2“ reklamą patekau iš gatvės, sužinojęs apie atranką. Tiko mano tipažas, tad buvau pakviestas. Prasidėjo įdomus ir gražus etapas. Kiekvieną mėnesį filmuodavome vis kitą draugų istoriją pradžioje Lietuvoje, paskui Latvijoje. Mane net originaliais „Dolce & Gabbana“ džinsais rengdavo (juokiasi).
Bet sutarties sąlygos buvo labai kietos. Viešumoje turėdavote likti reklamos personažais.
Žinoma, keista, nes negalėjome būti savimi, tačiau į mus tiek daug investuota, kad tokia sutartis suprantama. Už kai kuriuos televizijos žmones uždirbdavome daugiau.
Jau kurį laiką tavęs reklamoje nebėra. Išaugai iš prabangių dizainerių džinsų?
Yra daug atsakymų, bet juk normalu, kad viskas keičiasi arba baigiasi. Reklama – taip pat. O dabar manęs laukia šokių projektas, kitas etapas. Daug naujų vėjų, keičiasi vertybės ir supratimas apie daugelį dalykų. Kai kuriais jų nenoriu spekuliuoti.
Atleisk už tiesmukumą. Iš ko gyveni? Televizijos projektuose dalyviams nemoka.
Su bičiuliu lietuviu, kuris apie dvidešimt metų gyvena Danijoje, įkūrėme logistikos įmonę. Žodžiu, esu verslininkas. Turiu tam žinių, nes Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje baigiau bakalauro studijas. Pastaruoju metu nemažai laiko praleidžiu Skandinavijoje. Man patinka ten gyvenantys žmonės, jų kultūra, bendravimo įpročiai, gamta. Net švedų kalbą pradėjau mokytis. Iš visų skandinavų kalbų ji minkščiausia ir skamba gražiausiai. Žodžiu, mano diena užimta, namo grįžtu pavargęs ir miegu ramiai. Nors kažkas pastebėjo, kad jau žilų plaukų turiu (šypsosi).
Jei užsiimi verslu, kam tau šokiai? Vis dėlto norisi viešumos?
Taip, prie jos pripratau ir neneigsiu, po velnių, kad ji man patinka, nešauksiu: palikite ramybėje, nepersekiokite! Šokiai man visada patiko, bet dar prieš metus neskyriau lotynų šokių nuo klasikinių. Kai pradėjau mokytis ča ča, keikiausi kelias dienas, o dabar įsimylėjau. Tas pats būna su kiekvienu nauju šokiu (juokiasi). Šis projektas ugdo kantrybę, o jos nebūna per daug. Šokiai bus dar vienas gyvenimo etapas.
Gražiai kalbi apie Skandinaviją. Gal netoli diena, kai išvažiuosi anapus Baltijos su visam?
Mano širdis Lietuvoje. Pakanka keletą dienų pabūti svetur ir aš pasiilgstu gimtinės. Žiemą beveik mėnesį buvau išvažiavęs, kai grįžau, visą savaitę džiaugiausi.
Esu labai naivus, nes tikiu, kad galiu sutikti tobulą moterį, kurią mylėčiau besąlygiškai ir būčiau jai ištikimas. Bet ten, kur dabar sukuosi Lietuvoje, tokios nematau.
Bet tavo šaknys – ne lietuviškos?
Mano tėtis nuo Juodosios jūros, iš Krymo, o mama iš Radviliškio. Jų meilę galima vadinti kurortiniu romanu. Sovietmečiu Krymas buvo lyg dabartinis Sen Tropezas. Mama taip sužavėjo tėtį, kad jis atvyko paskui ją į Lietuvą, čia liko ir laimingai gyvena. Jųdviejų gyvenimo istorija labai graži, neseniai jie atšventė sidabrinių vestuvių sukaktį. Taigi turiu labai gražų pavyzdį, kurį norėčiau pakartoti savo gyvenimo istorijoje.
Meilės fronte ne taip seniai, atrodo, gavai gerą antausį. Turiu galvoje tavo santykius su prodiusere Aida Žiliūte.
Toje istorijoje iki šiol daug ko nesuprantu. Galiu pasakyti, kad esu sąžiningos draugystės šalininkas. Niekada nelindau į trikampius, nieko neišskyriau ir skyrybų neinicijavau. Mano sąžinė toje istorijoje švari, nes elgiausi sąžiningai ir vyriškai.
Esi garbingas vyras?
Labai. Nesuprantu, kaip žmonės nemoka taikiai išsiskirti. Be to, esu labai naivus, nes tikiu, kad galiu sutikti tobulą moterį, kurią mylėčiau besąlygiškai ir būčiau jai ištikimas. Bet ten, kur dabar sukuosi Lietuvoje, tokios nematau.
Moterys sako: visi vyrai kiaulės, jie išduoda ir palieka. Sakai kitaip?
Sakoma, kad dažniausiai vyrai jus, moteris, įskaudina. Bet aš niekada nemąsčiau standartais. Skyrybos būna ne tada, kai žmonės išsiskiria fiziškai, bet kai širdis ir protas ima nesutarti. Man juokingai skamba, kai du žmonės sako, jog reikia jiems atskirai pagyventi, pagalvoti. Kam tempti gumą? Suskilusiame inde vandens neišlaikysi.
Kiekvieną kartą sutikęs moterį atsiduriu nestandartinėje situacijoje, todėl nutrūkus santykiams ypač imu vertinti vienatvę. Taip gera savo namuose atsisėsti ant palangės su taure vyno, rūkyti cigaretę ir žiūrėti į Vilniaus panoramą.
Turi prabangų butą?
Butas Antakalnyje. Bet nėra balkono, vadinasi, jis nėra prabangus (juokiasi). Esu kompanijos žmogus, tačiau po savaitgalių taip mėgstu užsidaryti vienas. Neslėpsiu, vyrai verkia. Labai retai, bet tikrai nuoširdžiai.
Kas labiausiai skaudina, dėl ko verta išsiverkti?
Veidmainiškumas, išdavystė, melas. Kai matai žmogų su kaukėmis. Jausmuose negaliu būti aktoriumi, jeigu man blogai, nemoku to paslėpti, šypsotis ir rodyti, kad viskas cool. Bet per metus užsiauginau storą odą, nebeskaudina etiketės, kurios man kabinamos.
Pavyzdžiui, kad esi gėjus?
Taip, tai visiškas melas.
Bet etiketes klijuoti labai madinga...
Čia kaip sovietinis palikimas, jeigu nori žmogų sumenkinti ir apšmeižti, sugalvok visišką nesąmonę ir ją keletą sykų pakartok. Kažkas patikės po pirmo karto, dar daugiau po antro ir trečio. Man juokinga, kai žurnalistai vyrą poruoja su vyru, jeigu tą dieną neturi šalia draugės. Ateini į vakarėlį su draugu, bičiuliu, vadinasi, viskas su tavimi aišku. Lietuvoje vyrai mėgsta draugijoje išgerti alaus, vadinasi, jie visi gėjai?! Apskritai, Lietuvoje žmonės už tave viską geriau žino, nes jie stovi prie tavo lovos su žvake. Ir su jais nepasiginčysi.
Tavo širdis laisva?
Kaip vandenynas, kur vėjas kartais gūsiais pereina, bet dėl to visai neliūdžiu. Dabar neturėčiau laiko įsipareigojimas, nes viską atima verslas ir šokių pamokos. Meilė man labai trukdytų.
Nekalbėk taip, nes gali ją nubaidyti.
Žinau, žinau, bet tiesiog nesu pasiruošęs rimtiems santykiams. Esu šeimyniškas žmogus, o savo moterį turiu apgaubti besąlygiška meile ir dėmesiu. Ir dar žinau: ko labiausiai nelauki, tai ir įvyksta (juokiasi).
