Danijos mieste Horsense šeima atsidūrė neatsitiktinai: Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją baigusiai Erikai pasitaikė proga tęsti studijas užsienyje. „Iš pradžių labai dvejojome, važiuoti ar ne, ypač aš, – prisipažįsta Natas. – Esu iš tų žmonių, kurie labai nemėgsta ir visaip vengia kraustymųsi į kitas vietas, ką jau kalbėti – į kitas valstybes. Vis dėlto tuo metu ekonominė padėtis Lietuvoje labai prastėjo, todėl su Erika nusprendėme, kad tai – tinkamiausias laikas gyvenimą keisti „iš pagrindų“. Buvo sunku palikti draugus, gimines, bet galimybės Erikai važiuoti vienai net nesvarstėme – juk dukrai tebuvo metukai, labiau už viską norėjome visi būti kartu.“
Dainininkas kaip dabar atsimena dieną, kai susikrovę į automobilius pačius būtiniausius daiktus jie pasuko į Danijos pusę. „O kaip apsispręsti, kurie daiktai tikrai reikalingi? – kvatojasi. – Mums tuo metu atrodė, kad visko reikia, tad buvo prikrauta pilna mašina, kai ne viskas tilpo, nusipirkome dar priekabėlę ir stogo bagažinę. Mašina buvo gerokai nusėdusi, visai prie žemės prisispaudusi. Įtariu, iš šalies turėjome neblogai atrodyti...“
Sukdamas vairą Natas galėjo tik svajoti, ką veiks ir kur dirbs nuvažiavęs, – jokių konkrečių planų neturėjo. Erika, kaip ir ketino, ėmė studijuoti architektūrą, o jis prižiūrėjo Smiltę ir tuo pat metu internete dairėsi darbo. „Tačiau be tam tikrų dokumentų rasti darbą Danijoje labai sunku, o juokingiausia, kad be darbo tų dokumentų negausi – uždaras ratas. Be to, nemokant danų kalbos internete susirasti darbo beveik neįmanoma, tad visos pirmosios pastangos buvo bergždžios“, – prisimena Lietuvoje buvęs žinomu dainininku, o Danijoje – eiliniu atvykėliu tapęs Natas.
Vis dėlto mielai bendraujantis vaikinas į darbo paieškas buvo paniręs neilgai: viena kita reikalinga pažintis, užsimezgusi draugystė, ir pasiūlymas dirbti vienoje logistikos įmonėje nuskambėjo būtent tada, kai labiausiai reikėjo. „Po truputį viskas tik gerėjo: ir pinigine, ir emocine prasme, – šypteli Natas. Jis iki šiol dirba toje pačioje logistikos įmonėje, žmona jau baigė universitetą ir po truputį pradeda darbuotis pagal specialybę. – Pinigų netrūksta, o ir draugų susiradome: Erika – universitete, aš – darbe... Bičiulių rate – daugiausia studentai iš Lietuvos, tad balius po baliaus ir susibendrauji. Yra keletas latvių, danų, su vienu visąlaik važiuojame žvejoti.“
Nato šeima įsikūrė Horsense, palyginti nedideliame mieste Jutlandijos rytuose, kur yra apie 55 tūkstančius gyventojų, čia įsikūręs Erikos universitetas. „Nesakyčiau, kad Horsensas labai mažas, juolab kad tai – provincija. Danijoje yra tik keletas didelių miestų, visi kiti – panašaus dydžio. Beje, Horsensas – septintas pagal dydį šalyje. Žinoma, gyvenimas čia daug ramesnis nei Kopenhagoje ar kokiame kitame didesniame mieste, kartais pritrūksta veiklos, kita vertus, viskas arti, bet kur galima nuvažiuoti dviračiais – jokių kamščių, grūdalynių.“ Ar Horsense liks visam laikui, Natas su Erika dar nežino, o ir planų kada nors kraustytis į sostinę neatsisako: „Vieną dieną turbūt vis tiek pakelsime sparnus...“
Pasak atlikėjo, danai – laimingi žmonės, net ir tie, kurie sėdi parduotuvėje prie kasos, visada šypsosi, yra pasirengę padėti. „Lietuvoje kartais tenka jaustis kaltam, kad apskritai perki, – šypteli. – Aišku, kaip visur, taip ir Danijoje yra tokių, kurie labai nemėgsta svetimtaučių, bet nedaug.“ Kol kas vienintelis Nato ir Erikos rūpestis – danų kalba, jos dar taip ir neišmoko. „Ji labai sunki, bet jau metus vaikštome į kursus, stengiamės, mokomės. Susikalbėti galime, pagrindus turime, bet žodyno dar labai trūksta“, – net nebando slėpti.
Lietuvoje emigrantų tema – itin opi. Išvažiavusieji džiaugiasi ištrūkę, likę išvažiavusiuosius vadina pabėgėliais, nepakančiausi – net šalies išdavikais. „Tegul mane vadina, kaip tik nori, bet man reikia išlaikyti šeimą, todėl darysiu viską, kad ji turėtų visavertį gyvenimą“, – sako Natas. Su ketveriais metais jaunesne Erika juodu susituokę ketveri metai. Šeima privertė jį surimtėti ir į daug ką pažvelgti kitomis akimis. Atsirado kitų prioritetų, ir nors šeimos maitintojo pareigų Natas nevadina iššūkiu, pripažįsta, kad tai – neapsakomai didelė atsakomybė už šeimos, kurią labai myli ir brangina, gerovę. Ar Danijoje gyvenimas tapo visavertis? Natas šypsosi: kol kas negalėtų pasakyti, kad neturi kur dėti pinigų, užtat baigiantis mėnesiui tikrai negalvoja, ar užteks duonai.
Linksmas, nerūpestingas, šiek tiek chuliganas „Dangaus“ dalyvis virto rimtu vyru ir nepasigenda nei žvilgančio popmuzikos pasaulėlio, nei jo šurmulio. „Tiesą sakant, pasiilgstu tik muzikos, – nuoširdžiai prisipažįsta. – Šou verslas pilnas dviveidžių ir naudos ieškančių žmonių. Kol esi populiarus, turi daug draugų, bet kai viskas baigiasi, jų nebelieka. Kaip sakoma, ten, kur pinigai, draugų geriau neieškok.“
Vis dėlto kurį laiką buvusią pamirštą gitarą į rankas paima vis dažniau. Neseniai naują dainą „Tau“ pristatęs Natas sako turįs daug minčių ir visas bandysiąs įgyvendinti. Tiesa, kol kas Danijoje pasirodymų nerengia, tačiau kas vyksta Lietuvos muzikiniame pasaulyje, nuolat seka. Ar Danijoje liks visam laikui? Natas neskuba atsakyti: „Bet kuriuo atveju noras grįžti išliks visada...“
