Šokdinti žmoną ir valso žingsniu keisti spektaklio dekoracijas Dariui tikrai yra tekę, tačiau profesionalų šokių aikštelėje jis – naujokas. Į porą gavęs žavią ir – svarbiausia – kantrią partnerę Ingridą Mikštienę, ant parketo grakščiai sukinėjasi jau gerą mėnesį. „Natūraliai perėjau visus etapus: ir užsidegimo, ir realaus suvokimo, kas vyksta, ir perdegimo, – vardija. – Dabar liko tik darbas su šiokiu tokiu malonumo prieskoniu. Išvada viena: tai sunkiau, negu tikėjausi. Bet, manau, įveikiama...“
Tai jau tikrai: kuri žvaigždė šiandien dar nešoka televizijos projekte?..
Gatvėje sutikau bičiulį, o jis klausia: „Tai kaip sekasi vaidinti žvaigždę?“ Klausia nepiktybiškai – geranoriškai... Bet juk gyvenimas turi būti įvairiapusis, tiesa? Ką tik su Vidmantu Urbonu buvau Baikale. Ten – kitas gyvenimas, kiti apmąstymai, visiškas kontrastas to, kas vyksta pramogų pasaulyje ir televizijoje. Su Urbonu mane sieja sena bičiulystė, su jo palaikymo komanda keliauju nebe pirmąkart. Sėdint krante tai atrodo romantika, bet kai įlipi į laivą ir tris paras be paliovos vemi per bortą, poezija greitai baigiasi. Tai priverčia susikaupti, suvokti, jog kiekvienam tam tikrais momentais prireikia psichologinės paramos.
Ir po viso to staiga – šokiai... Tikrai didelis kontrastas.
Viskam – savas laikas. Žmogus gyveni savo gyvenimą, ir staiga į jį įsiveržia koks nors naujas aspektas. Vieniems tai – krepšinis: juk ne visi Lietuvoje krepšininkai, bet kai šiuo metu visur aplink rėkiama tik apie krepšinį, tai pramuša smegenis, priverčia įsilieti į minią. Tas pats ir pramogų pasaulyje: kai visi puola šokti, tu tiesiog negali likti abejingas. Nereikia užsimerkti, reikia tik išlaikyti sveiką požiūrį...
Nesu superherojus, neturiu antgamtinių jėgų, bet „juodai“ dirbant daug ką galima pasiekti – netgi tapti šokėju.
Įsižeisti, kai draugai ir kolegos dėl to patraukia per dantį, irgi nereikia?
Tai priklauso nuo santykio su savimi. Aš, pavyzdžiui, iš šokių siekiu gauti kuo daugiau naudos ir malonumo. Nauda jau dabar akivaizdi: mano diržas sutrumpėjo septyniais centimetrais. Šito niekaip nebūčiau pasiekęs kitais būdais: žinau, kad pats tikrai nebūčiau prisivertęs, nors jau penkerius metus galvoju, kad sporto klubas būtų ne pro šalį...
Šokiai, sakyčiau, netgi maloniau už sporto klubą?
Savaime suprantama. Juk staklės ir graži šokių partnerė – tikrai ne tas pats... Kilogramus tirpti priverčia ne tik fizinė veikla, bet ir savotiškas nervas, kad visa tai teks parodyti ekrane. Kai šoki vien savo malonumui, nelabai rūpiniesi, kas bus, jei tiesioginiame eteryje tau staiga pradės tirpti koja. O dabar nervukas yra. Bet tai atperka kūno pokyčiai: žmonės, ilgesnį laiką manęs nematę, tvirtina, kad jie – akivaizdūs. Moterys tokiais atvejais įtarinėjamos chirurginiais įsikišimais, o vyrams belieka džiaugtis: šokiai – tikrai veiksmingas būdas sulieknėti.
Pasiūlymas dalyvauti šokių projekte tau buvo netikėtas?
Iš tiesų tai – pasiūlymų tąsa. Pernai tik dėl darbų teatre atsisakiau dalyvauti projekte „Žvaigždžių duetai“. Ten būčiau jautęsis patogiau: dainuoju geriau, negu šoku, prie mikrofono netgi jaučiuosi šioks toks profesionalas. Televizija man apskritai įdomi – juk tai dar vienas aktoriaus raiškos būdas.
Neabejoju, kad televizija labai daug kam įdomi, bet kažkodėl ne kiekvieną kviečia į populiarią laidą...
Gal prodiuseriams įstrigo mano blogietis personažas seriale „Pavogta laimė“?.. Scenarijuje jis nebuvo numatytas toks ryškus, bet taip patraukė žiūrovų dėmesį, kad net gavo šansą gyventi antrą sezoną. Kažkokie darbai, matyt, matosi. Gal matosi ir tai, kad nemėgstu ko nors daryti puse kojos. Nesu superherojus, neturiu antgamtinių jėgų, bet „juodai“ dirbant daug ką galima pasiekti – netgi tapti šokėju.
Kaip jautiesi šokių aikštelėje?
Palyginčiau tai su intensyviais užsienio kalbos kursais: tu nieko nemoki, bet su tavimi kalbasi tiktai ta kalba. Pavadinkime ją zulusų. Žodžiu, aplink tave – tik zulusai. Kai jie pamato labai dideles tavo akis, savo kalbą sulėtina, bet vis tiek toliau šneka tik zulusiškai... Tas procesas vyksta ne vien su šypsena – kartais ir kitokių emocijų prasiveržia. Imu rėkti ant choreografo: „O gal galite man tai paaiškinti žmonių kalba?..“
O kaip sekasi bendrauti su Ingrida?
Kiekvienas bendravimas reikalauja susipažinimo. Labiausiai patinka, kad ji kantri – tai didelis pliusas, kai reikia šokių aikštelėje terliotis su tokiu žmogumi, kaip aš. O ji džiaugiasi, kad aš bent jau sugebu sukurti šokio scenarijų. Kurdamas mini spektaklį, geriau perprantu choreografiją. Bet tai ne taip paprasta, kaip atrodė. Vadinu save šokio urviniu žmogumi... Suprask – primatu. Bet ne zulusu: iki zuluso man dar toli...
Kaip į tai reaguoja žmona? Juk kitą moterį ant rankų nešiosi...
Julija, ačiū Dievui, jau yra perėjusi šiokią tokią adaptaciją. Partnerių teatro scenoje, televizijoje, kine tikrai būta, ir būta įvairiausių scenų: ir bučiuotis teko, ir panašiai... Sunkiau būdavo vaikams paaiškinti, kodėl tėtis tai daro ne su mamyte, bet net ir jie laikui bėgant apsiprato. Žino, kad tėtis šoks projekte. Matui septyneri, jis tuoj eis į mokyklą, Liukai – penkeri. Ji lanko baletą pas Nerijų Jušką – tikriausiai bus mano ekspertė.
Tikiesi projekte išlikti ilgai?
Pernai Ingrida šoko su mano kolega Andriumi Paulavičiumi, bet jam teko išvykti filmuotis ir ją metė vidury projekto. Tai, sakau, reikia reabilituotis ir garbingai nuvesti ją iki finalo... O šiaip – nežinau, kaip gyvenimas pasisuks.
Žvaigždiškumo bet kokiu atveju prisidės...
Aš jau tuo persirgau, kai kadaise nusifilmavau savo pirmajame televizijos seriale „Sniego skonis“. Tuomet buvau ką tik baigęs studijas, ir staiga mane ėmė atpažinti gatvėje!.. Paskui pradėjau rodyti platesnius mostus kavinėje, garsiau kalbėti ir taip toliau... Manęs ėmė neatpažinti draugai... Taip, visa tai – išgyventi dalykai. Viliuosi, kad šokiai man ir artimiesiems neatsilieps neigiama prasme. Talentui jie tikrai nepamaišys. O yra tas talentas ar nėra – tai jau kitas klausimas...
