Praėjusių metų gegužės mėnesį drabužių ir aksesuarų prekių ženklo „Studio Toma“ įkūrėja Toma Müller ir vokietis Markusas Mülleris tuoktuvių žiedus sumainė Šveicarijoje. Tąkart dėl griežtų pandemijos suvaržymų kuklioje ceremonijoje dalyvavo tik Markuso artimieji, o Tomos šeima su ja svarbią dieną buvo širdimi.
Nors dizainerei artimųjų iš Lietuvos trūko, ja ramino mintis – po metų vestuvių puotą ji iškels ir pamiltoje Nidoje.
„Norėjome Markuso draugams ir šeimai parodyti Lietuvą. Nors per pastaruosius metus buvo minčių viską atšaukti ir nieko nedaryti dėl pastarųjų karo įvykių ir slogios nuotaikos, galiausiai nusprendėme savo plano laikytis iki galo. Dabar dėl šio sprendimo gyvename euforijoje, tą dieną viskas viršijo mūsų lūkesčius“, – portalui Žmonės.lt pasakoja gegužės 28-ąją pajūryje vestuves su mylimuoju Markusu iškėlusi Toma.
– Pastaraisiais metais su mylimuoju Markusu gyvenate Šveicarijoje, kur praėjusiais metais oficialiai tapote vyras ir žmona. Nekilo sunkumų per atstumą vestuves planuoti Lietuvoje?
– Nusprendėme vestuves daryti Lietuvoje, nes čia daug ką pažįstu, o tai iškart palengvina visą procesą. O ir pats Markusas yra įsimylėjęs mano šalį, tad nekilo klausimų, kad vestuves antrąkart darysime čia. Buvo išties lengva, nes pasirinkau nuostabią planuotoją Karoliną Meginytę, su kuria dirbti buvo vienas malonumas.
Vieninteliu iššūkiu tapo šventės vieta, kadangi iš pradžių planavome ją iškelti Nidos kupole, tačiau po Naujųjų metų gavome laišką, kad kupolo šiemet nestatys. Visgi, mums pasiūlė alternatyvą – naują Nidos terasą. Buvo nerimo, nes ją statė ir įrenginėjo iki pat mūsų vestuvių.
Tiesa, savo šventę ten paminėjome antrieji. Kelias dienas prieš, ten vestuvės atšventė kita pora. Mūsų vestuvės įvyko šeštadienį, o kitų jaunųjų – ketvirtadienį. Kai trečiadienį pravažiavome pro tą vietą, matėme, kad įrenginėjimo darbai dar vyko pilnu tempu (šypsosi).
Nors ir mūsų vestuvių dieną viskas nebuvo pilnai pabaigta, nuostabios „Dekoras studio heygen“ dekoracijos viską užpildė ir galiausiai rezultatu likome labai patenkinti.
– O kodėl būtent Nida?
– Labai norėjome Markuso šeimai ir draugams parodyti, koks gražus yra lietuviškas pajūris. Pati augau Tauragėje, todėl man pačiai šis kraštovaizdis be galo artimas. Beje, kai Markusas pirmą kartą atvyko manęs aplankyti į Lietuvą, aš jį nusivežiau būtent į Nidą. Jis liko sužavėtas! Tiek man, tiek jam tai tokia magiška vieta.
– Nei Šveicarijoje, nei Lietuvoje meilės priesaikos nesakėte po bažnyčios skliautais. Nematėte poreikio santuoką įtvirtinti prieš Dievą?
– Bažnyčioje nesituokėme dėl to, kad aš esu krikščionė, o Markusas liuteronas. Esame tikintys, tačiau mums buvo svarbiau sukurti ceremoniją sau. Ji įvyko mums ypatingoje vietoje – prie rašytojo Thomo Manno namelio. Visada atvažiuodami į Nidą čia einame pasivaikščioti, nuo šios vietos atsiveria gražus vaizdas. Kadangi Markuso tikrosios šaknys yra vokiškos, kaip ir šio garsaus rašytojo, tai pasirodė kaip gražus sutapimas.
O pati ceremonija buvo tarsi vaidinimas pagal mūsų scenarijų. Įžadus pasirašėme patys, artima draugė Gabrielė ceremoniją pravedė, geriausi draugai Kevinas ir Erika dvejomis kalbomis skaitė mūsų meilės istoriją. Jau metus mūvimus žiedus taip pat iš naujo vienas kitam uždėjome dar kartą. Tai buvo be galo jautri ir intymi akimirka – graudinomės tiek mes, tiek susirinkusieji.
– Galima sakyti, kad iškėlėte tarptautines vestuves – svečiai jūsų meilės švęsti atvyko iš įvairiausių pasaulio kampelių.
– Vestuvėse apie pusę žmonių buvo lietuviai, o kita pusė – iš Šveicarijos, Vokietijos, Amerikos. Bet dėl to nepatogumų nekilo, nes turėjome nuostabų vedėją Marių Lauraitį, kuris svečius nustebino prabilęs ir vokiečių kalba. Šventėje taip pat koncertavo grupė „Souled Out“, kurios lyderis kilęs iš Berlyno. Nors tai tik detalės, dėl jų Markuso šeima ir draugai mūsų šventėje galėjo pasijusti savi.
– Vestuvės – puiki proga pademonstruoti lietuviškas tradicijas. Jūsų šventėje jų buvo daug?
– Mama su seserimi po ceremonijos mus tradiciškai pasitiko su duona ir druska, tačiau čia pat prijungėme ir vokišką tradiciją – nuotakos nešimą per širdelės formą, iškirptą didžiuliame audinyje. Daugiau išskirtinių tradicijų ir nesilaikėme, su limuzinu ar kitu prabangiu automobiliu nevažiavome. Mieliau pasirinkome Nidos „tuktuką“ (šypsosi).
– Neretai vestuvės tampa švente ne patiems jaunavedžiams, o svečiams. Tačiau klausant jūsų, regis, perdėto jaudulio ir norą viską suvaldyti kaip ir nebūta. Neklystu?
– Neslėpsiu, kad jauduliuką jaučiau prieš ceremoniją, tačiau po jos mes visiškai atsipalaidavome. Nebereikėjo niekuo rūpintis: visais pasitikėjome, leidome viskam vykti sava eiga. Tikėjomės, kad šventė pavyks, tačiau kad tai bus taip gražu... Ši diena visiškai viršijo mūsų lūkesčius, iki šiol gyvename euforijoje.
– O kaip tądien pasipuošėte? Nuotakos suknelę siuvote pati ar visgi patikėjote kitoms rankoms?
– Žinojau, ko noriu, o tuo pačiu norėjau patirti tą nuotakos patirtį, rinktis, matuotis ir galiausiai pasipuošti. Todėl nusprendžiau siųtis ne pati, o eiti pas dizainerę – pasirinkau „UTA studio“. Tiesa, vakare savo elegantišką suknelę pakeičiau trumpa šilkine suknele, kurią sau pasisiuvau pati. Prie jos priderinau ir savo rankomis kurtus gėlių auskarus.
Na, o vyrams kaip visada lengviau. Su Markusu nuėjome į kostiumų parduotuvę, jis pasimatavo ir išėjo su labiausiai patikusiu (šypsosi).
– Nors šventė įvyko vos prieš kelias savaites, vyru ir žmona tapote dar prieš metus. Įgijus šį statusą, per tuos metus aplankė pokytis?
– Iš esmės niekas nepasikeitė, tačiau atsirado užtikrintumas. Esame kartu, kartu ir planuojame ateitį, kalbamės apie bendrus namus, šeimą. Dar pasikeitė ir mano pavardė! (šypsosi) Ją prisijaukinau labai greitai, o ir Markuso šeima be galo džiaugiasi ir didžiuojasi, kad tapau Müller.
– Jei dvigubos vestuvės, tai ir medų reikia kopinėti du kartus! Praėjusiais metais po vestuvių išvykote į Portugaliją, o koks planas šiemet?
– Po vestuvių Lietuvoje, iškart grįžome į Šveicariją, tad antro medaus mėnesio kol kas neplanuojame. Rugpjūtį vėl sugrįšime Lietuvą, o vėliau važiuosime aplankyti Prancūzijos Rivjeros, bet šios kelionės netraktuojame, kaip medaus mėnesio, tai – tiesiog mūsų laikas kartu.
– Penkeri metai draugystės ir vieneri santuokos. Ką per tą laiką vienas tarp kito atradote bendro?
– Esame ir skirtingi, ir panašūs. Labiausiai mus jungia laisvalaikio praleidimas – mėgstame jį leisti aktyviai, keliauti. Kelionėse mes gerai sutariame, todėl mums geriausia tai daryti dviese. Juk mūsų pažintis ir prasidėjo atostogų metu Turkijoje, antras pasimatymas taip pat įvyko kelionės metu. Tiesa, nors mūsų veiklos skirtingos – Markusas dirba medicinos srityje, o aš dizaino – mums abiems labai artimas meno pasaulis. Markusas ir pats turi menininko gyslelę: jam patinka fotografuoti, moka gražiai piešti.
– Užsiminėte, kad Markusui patinka Lietuva. Gal tai užuomina apie sugrįžimą gyventi į gimtąją šalį?
– Šis grįžimas sujaukė mintis ne tik mums, bet ir draugams, sugrįžusiems iš užsienio. Visas vestuvių savaitgalis buvo nuostabus – nuo svečių pasitikimo penktadienį, jautrios ceremonijos šeštadienį iki sekmadienio bruncho Preiloje. Daugelis po mūsų vestuvių pradėjo mąstyti apie sugrįžimą į Lietuvą, ne išimtis ir mudu su vyru.
Tiesa, Markusas apie Lietuvą svaigsta jau senokai. Ieško namų, žiūri darbo skelbimus... Jam ši „kompaktiška“ šalis labai patinka, tad nenustebčiau jei metų bėgyje, o gal ir greičiau, persikelsime gyventi čia.
– Tikriausiai jei grįžtumėte, tai tik į pajūrį?
– Tikriausiai. Nors mums patinka ir miškai, ežerai. Nelabai įsivaizduojame gyvenimo mieste, nebent priemiestyje, tad tikriausiai rinktumėmės namus vienkiemyje prie miško ir vandens telkinio.
– Tokioje ramybės oazėje jau yra lakstančių atžalų vizija?
– Apie vaikus tikrai pasvajojame, tačiau visą tai – Dievo rankose...
Fotogalerija:
