Kokie tau buvo prabėgę metai?
(Juokiasi.) Kad mano pastarieji kokie penkiolika metų tokie buvo. Vis pagalvoju, jog jau būtų laikas apsiraminti, tačiau aplinkybės mane vis pakreipia nauju kampu.
Metai išties buvo įvairūs. Pamenu, kokiomis krizės nuotaikomis gyvenau praėjusį gruodį, tad galiu pasakyti, kad jie buvo kur kas sėkmingesni, nei įsivaizdavau. Bet šiemet ir vėl bijau dėl ateinančių metų, nes jie, panašu, bus blogesni už šiuos. Nieko labai blogo gal ir nenutiks, tačiau ko nors gero dar reikės palaukti. Kol kas į viską žiūriu gana optimistiškai...
Namo parduoti neteks?
Manau, nereikės. Jei būtų geresni laikai, galbūt pasikeisčiau automobilį, tačiau dabar matau, kad reikės važinėtis senuoju, kol sugrius. Keliones, matyt, taip pat reikės užmiršti, tad turiningo laisvalaikio teks paieškoti vietoje. Nepaisant finansinės situacijos, kiekvieną dabar atsiradusį litą reikia taupyti, tad jei metai ir būtų sėkmingi, nepulčiau išlaidauti.
Nors esi kūrėjas, žeme vaikštai gana tvirtai?
Dėl paprastų finansinių dalykų esu gana racionalus, tačiau kitose gyvenimo srityse esu mėgėjas paskrajoti padebesiais. Smagu, kad kol kas mano piniginei tai problemų nesukelia.
Piniginei – ne, bet šventos ramybės šiemet tikrai neturėjai: tai tave iš naktinio klubo girtutėlį išveda, o visa tai įamžina žurnalistai, tai tu apkaltinamas galimu išprievartavimu...
Pastarojo įvykio turbūt nepamiršiu iki grabo lentos. Situacija buvo idiotiška ir džiaugiuosi, kad viskas pagaliau išsisprendė. Visa ši istorija davė daug peno geltonajai spaudai – viskas buvo išnarstyta, iškapstyta, o ko žurnalistai neiškapstė, tiesiog sukūrė. Daug triukšmo kilo dėl vieno vienintelio pareiškimo, kuriame net nėra parašyta, jog esu kaltinamas išprievartavimu, tik spėjama, kad galėjau tai padaryti.
Bet tokia populiarumo kaina: jei nebūtum žinomas žmogus, ši istorija tebūtų eilinė, ir apie ikiteisminį tyrimą spaudoje nė nebūtų užsiminta.
Nenoriu iškoneveikti spaudos. Dėl to, kad istorija buvo aptarinėjama viešai, atsirado liudininkų, kurių priešingu atveju, matyt, apskritai nebūtų atsiradę. Jei ne žurnalistai, tai, kad mergina manęs jau anksčiau ieškojo, taip pat nebūtų išaiškėję. Kita vertus, atsirado pietietiško temperamento ilgaliežuvis italas, kuris ne visai sklandžiai šneka lietuviškai ir kurio interviu įnešė daug painiavos.
Interviu, kurį vos nutraukus ikiteisminį tyrimą vienam dienraščiui davė Gintarė, vėl pažėrė dvejonių – detalus jos pasakojimas apie tos nakties įvykius kai kam galėjo pasirodyti itin tikroviškas...
O man to straipsnio turinys sukėlė juoką: kai kurie faktai iškraipyti, kai kurie dalykai, kuriuos ta mergina tikrai atsimena, nutylėti. Nepatogių klausimų, pavyzdžiui, kodėl ji manęs bandė ieškoti anksčiau, jai taip pat nebuvo užduota. Straipsnis buvo vienpusis, bet ir toks manęs neišmušė iš vėžių.
Klaipėdoje man kažkaip pavykdavo praslysti – į viešumą pateko tik vienas „tūsas“, kuris baigėsi reanimacijoje. Klaipėdoje man ir su kur kas linksmesniais „pasitaškymais“ pavykdavo prasprukti.
Pamoką, matyt, ne vieną išmokai?
Įsitikinau, kad susilaikymas išties yra dorybė. Taip, tarp manęs ir tos merginos buvo flirtas, tačiau daugiau – tikrai nieko. Tai buvo savotiškas egzaminas, kurį išlaikiau (šypsosi). Ačiū Dievui, kad tą vakarą buvau gana blaivus ir viską atsimenu – jei ko nors neprisiminčiau, galbūt ir būtų galima tuo spekuliuoti.
Nuo jaunystės mėgstu pasilinksminti su nepažįstamais žmonėmis – jei prie manęs klube kas nors prieina, prisėda, visada mielai pabendrauju, ir už tai daugybė žmonių mane mylėjo. Bet po šios istorijos tokio malonumo tenka atsisakyti, nes, pasirodo, kartais tai gali būti pavojinga (šypsosi).
Tiesa, Klaipėdoje tokių problemų man niekada nekildavo. Kai persikrausčiau į Vilnių, mano linksmybės ėmė lįsti į viešumą, nors niekam ne paslaptis, kad jei Zvonkus švenčia, švenčia iš peties. Klaipėdoje man kažkaip pavykdavo praslysti – į viešumą pateko tik vienas „tūsas“, kuris baigėsi reanimacijoje. Klaipėdoje man ir su kur kas linksmesniais „pasitaškymais“ pavykdavo prasprukti (juokiasi).
O toji Gintarė tikrai svečiavosi tavo namuose, kaip pasakojo žurnalistams?
Kitas klausimas... Kam reikia vėl tai kapstyti?
Tiesiog smalsu...
Mano namuose tos merginos nebuvo. Dabar paklausi, ar mes bučiavomės? O jeigu bučiavomės, tai kaip? Gal nebesivelkime į visa tai...
Savo kailiu patyrei, kur baigiasi flirto ribos?
Kiekvienas žmogus nubrėžia savo ribas, bet daug kas dar priklauso ir nuo situacijos. Mano istorijoje viskas priklausė ne nuo flirto intensyvumo, o nuo joje dalyvavusių žmonių – turbūt susidėjau su netinkamais žmonėmis.
Po šios istorijos Gintarės nebuvai sutikęs?
Ne, ir, tikiuosi, neteks. Tačiau sutikęs į kitą gatvės pusę tikrai nebėgčiau, o jei būčiau geros nuotaikos, galbūt ją pamatęs net prunkštelėčiau.
Tai, kas nutiko, kaip nors pakeitė jūsų su Natalija santykius?
Santykiai niekada nebūna vienodi – jie arba blogėja, arba gerėja. Tai, kas nutiko, mus šiek tiek suartino, bet į tai žiūriu gana ironiškai, nes kartais mūsų suartėjimas atrodo dirbtinai pastimuliuotas iš šalies.
Buvote su Natalija nutolę?
Vasarą šiek tiek badėmės. Labai rimtų kivirčų nekilo, bet mūsų santykiai buvo šiek tiek atšalę.
Teko girdėti, kad būtent vasarą Natalija suartėjo su vienu žinomu Lietuvos vyru.
O aš apie tai nieko, net gandų, nesu girdėjęs. Reikės paklausti...
Kokių norėtum ateinančių metų?
Kad būtų kuo mažiau blogų ir kuo daugiau gerų akimirkų. Svarbiausia, kad neįvyktų ko nors pernelyg blogo.
Deivydas Zvonkus. Ko aš išmokau 2009–aisiais
1. Susilaikymas – dorybė
2. Nesilinksmink su nepažįstamais žmonėmis
