„Paskutines dienas gulėjau ligoninėje. Žinojau, kad kino teatruose jau rodo filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Neiškenčiau. Draugas pasiėmė mane iš Santariškių ir nuvežė pažiūrėti. Po filmo iškart pradėjau sveikti. Be to, tapo skaistesnė oda, sutvirtėjo nagai ir numečiau penkis kilogramus svorio. Pasidariau pakabuką su „Sauliaus ir Pauliaus“ abrozdėliais, kad saugotų nuo piktos akies. Nustojau sapnuoti Petrą Gražulį“, – juokavo gerai nustieikęs M.Mikutavičius.
Dainininkas sako, kad jis kino salėje kartu su žiūrovais spoksojo į filmą iki paskutinių titrų. „Pavėlavau grįžti į ligoninę naujam lašelinės seansui ir gavau velnių nuo medicinos sesutės“, – prisipažino dainininkas.
Šiuo metu dainininkas jau visiškai pasveikęs: šeštadienio rytą dalyvavo projekto „Aš tikrai myliu Lietuvą!“ filmavime, kurio metu prisipažino, kad po galybės vaistų jam pavyko įveikti ligą.
Marijonai, šiam filmui sukūrei titulinę dainą, tad prieš tai buvai matęs filmą, žinojai siužetą. Ar dabar, antrą kartą žiūrėtas filmas Tave kuo nors nustebino?
Prieš tai mačiau tik „žalią“ medžiagą, be spalvų korekcijos, muzikos, be sutvarkyto garso, be kruopštaus montažo. Žodžiu, be visko, kas filmą daro filmu. Dabar, kai matau galutinį produktą per didelį ekraną, žinoma, įspūdis visai kitas. Bet aš kikenau ir tada, žiūrėdamas pusfabrikatį. Tiesiog dabar filmo humoras pateiktas su prabanga ir gyvesne dinamika.
Kas konkrečiai filme patiko?
Man patiko ta jauki ir naivoka filmo nuotaika. Jis dvelkia tokiu lietuvišku mažo miestelio paprastumu, kurį, pavyzdžiui, mes gyvendami Vilniuje dažnai savyje maskuojame dendiškais sostinės triukais.
Aš tą nuotaiką jaučiu, kai nuvažiuoju kur nors į provinciją. Bet ta mažų miestelių ramybė filme labai kontrastuoja su pagrindiniu siužeto posūkiu — traukinio apiplėšimu. Man tai jau savaime atrodo juokinga, nes didžiausias apiplėšimas, kurį kada nors galėjau įsivaizduoti Anykščiuose: koks nors girtas ūkvedys netyčia įvirsta į maisto parduotuvės vitriną ir išsineša „Bobelinės“ su maišeliu riešutų.
Ką manai apie tai, kad filmas – be keiksmaždžių, žiaurumų?
Mane visai tenkina, kad dar yra filmų, kurie nesistengia šokiruoti ir scenaristai nemano, kad šiuolaikiniame kine visi herojai būtinai turi būti žmogžudžiai su bloga karma, mušamos žmonos, psichopatai su froidinėmis vaikystės traumomis, užguiti gėjai ar kerštaujantys neįgalieji. Čia to nėra ir pats nustembi, kad kažkas sukūrė lietuvišką filmą, kuriame daugiau oprimizmo nei streso. Labai gerai. Daugiau tokių.
Vienintelis dalykas, dėl kurio gaila, kad filmo kūrėjai tetai Bernadetai tesugebėjo į rankas įgrūsti medžioklinį šautuvą. Būtų dar kiečiau, jeigu ji, kaip Rembo, būtų atėjusi su sunkiuoju kulkosvaidžiu, „nunčiakais“ ir peiliais.
Kai kurie žiūrovai kalba, kad filmas ne tik prajuokino, bet ir paskatino susimąstyti apie gyvenimą. Ar tu irgi patyrei tokį poveikį?
Na jau ne. Aš daug nemąstau apie gyvenimą, kai juokiuosi.
Per kurią šventę – vasario 14 ar vasario 16 – labiau tiktų žiūrėti šį filmą?
Per vasario keturioliktą. Daugiau šansų, kad dar ne visi pinigai ištaškyti širdutėms bei šampanui ir dar liko „popkornams“ ir kokakolai.
Kokie kiti tavo mėgstami filmai, aktoriai, režisieriai?
Man patinka seni vesternai, seni aktoriai ir seni režisieriai: Jackas Nicholsonas, Robertas De Niro, Clintas Eastwoodas, Al Pacino. Sergio Leone, Stanley Kubrickas, Oliveris Stounas, Alfredas Hitchcockas.
Jei filmas tau patinka, kiek kartų jį gali žiūrėti?
Begalę. Čia kaip geros knygos arba gera muzika. Tau visiškai nesvarbu, kad tu žinai, kaip viskas bus ir kaip baigsis. Tiesiog vėl nori patirti tai, kas niekada tavęs nenuvylė.
Marijono Mikutavičiaus daina filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (Muzika: M. Mkutavičius ir R. Semeniukas; žodžiai: M. Mikutavičius):
