Visą vasarą Dianos namai buvo automobilis, o ne gražus, Panevėžyje visai šalia pušyno stūksantis namas. Ji nebuvo prie jūros, tiek laiko, kiek norėtų, neleido su vyru Viliumi ir retai išsitiesdavo savo namų terasoje su puodeliu arbatos... Kiekvieną rytą degalinėje nusipirkdavo kavos, o pusę devintos jau būdavo Kaune, repeticijų salėje, kur jos laukdavo šokių partneris Dangius. Po repeticijos – vėl automobilis, 100 kilometrų iki Vilniaus, valanda kita prie dukrelės Unės baleto studijos ir vaikų studijos „Džimba“ durų arba darbas garso įrašų studijoje, tada – vėl automobilis, kelionė atgal į Kauną, ten Gintaro Svistunavičiaus studijoje dar viena šokių repeticija, o jau sutemus – namo, į Panevėžį. „Grįždavau siaubingai pavargusi, – pasakoja Diana. – Vos suvalgydavau Viliaus man paruoštą vakarienę ir – į patalus.“
Regis, lygiai taip pat jausdavosi ir Unė – juk dažną dieną praleisdavo kartu su mama. „Nieko nedariau prieš jos norą, – lyg kaltę dabar jaučia Diana. – Unė norėdavo būti su manimi, be to, negalėdavome praleisti jos būrelių Vilniuje.“ Apie Vilnių Diana ir Vilius galvoja vis rimčiau. Sako, jei aplinkybės susiklostys, persikels. Tuomet būtinai susikurs tokius pat jaukius namus, kaip ir Panevėžyje. „Namai – šeimos lizdas, norisi jį susukti taip, kad jaustumės saugiai ir šiltai“, – šypsosi Diana.
Diana, atrodo, ir čia, namuose, turi ką veikti. Kam tau reikėjo šokių projekto?
Žinau, daug kas manys: na, sugalvojo mergaitė pasirodyti! Garbės, šlovės pritrūko... Bet aš turėjau konkretų tikslą. Visų pirma norėjau pasimokyti šokių. Nėra taip paprasta rasti puikų šokių mokytoją ir partnerį, kuris tau skirtų tiek daug laiko. Be to, visai netrukus išleidžiu naujų dainų albumą. Man reikėjo apie save priminti. Penkerius metus beveik nesirodžiau viešumoje, o pramogų pasaulyje tai – gana ilgas laikas. Mano dainas grojo radijas, tačiau nedaug kas žino, kas tokia jas dainuoja. Juo labiau kad ir balsas pasikeitęs...
Unei buvo vos aštuoni mėnesiai, kai pradėjau lankyti vokalo pamokas pas vokalo dėstytoją Nijolę Maceikaitę. Ji stebėjosi: „O, kad kiti pamatytų, kaip tu dirbi!“ Ir iš tiesų – vaikas ant klubo, mikrofonas rankoje, ant ausų – ausinės. Nors kitiems atrodo, kad viskas paprasta ir lengva... Nors ir sėdėjau namuose, veiksmas visą laiką vyko. Unė nėjo į darželį, bet dabar, vos penkerių, ji jau skaito ir mokosi rašyti raides. Negailiu dukrai dėmesio, šilumos, ir laiko jai negaila. Juo labiau kad vyresnėliu Matu rūpintis nebereikia – jis puikiai mokosi, ypač sekasi kalbos. Lankė krepšinį, dabar lanko lauko teniso treniruotes ir labai nori groti gitara.
Būdama su manimi, Unė patiria įvairiausių dalykų. Tėtis juokiasi: „Une, einame žaisti, sužinosiu, ką su mama šiandien veikėte!“ Vis sakau, kad po šito projekto ne man, o Unei reikėtų medalį ant kaklo kabinti. Prieš pirmąjį tiesioginį eterį nusprendžiau: paliksiu ją namie. Jau beveik susitarėm, o man taip širdį suspaudė: ji buvo su manimi per visas treniruotes, o dabar, kai šventė, kai žiūrovai, kai gražios suknelės, lauks manęs grįžtančios? Kaip galiu neleisti jai tuo pasidžiaugti?! Tą dieną Unė kantriai ištvėrė visas repeticijas – sėdėjo ramiai, akių neatitraukė nuo to, kas vyko scenoje. Nors, kai pagalvoji, juk vaikas kažką kita tuo metu turėtų veikti... Vėl širdį spaudžia – nežinai, kaip geriau.
Iš tavo pasakojimo atrodo, kad visą praėjusią vasarą gyvenote tikrame chaose...
Taip ir buvo. Namo grįždavau pavargusi, pilna emocijų. Bet juk pati prisiprašiau, niekas nevertė... Ir viena nenusprendžiau, kaip kad buvo prieš pirmąjį realybės šou „Holivudas“. Tuomet pirmam savo vyrui pasakiau: dalyvausiu, ir taškas. Šį kartą visi tarėmės. Tik Vilius nežinojo, ką iš tiesų reiškia televizijos projektas, kiek jėgų reikalauja. Kai susipažinome su Viliumi, po „Holivudo“ jau buvo praėję metai, viskas nuslopę, nutilę. O čia – vėl dėmesys...
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Diana Dargienė ir Dangius Šalaviejus |
Vyras tau niekada nieko nedraudė? Nesakė: nešok, nedainuok?!
Nesvarbu, ką kalbėsiu, vis tiek visi sakys, kad vyras man padeda. Pamenu, kai pasirašiau sutartį su muzikos leidybos firma „Naujoji Melodija“, ilgai su Viliumi vakare kalbėjomės. „Matai, – sakiau jam. – Mažais žingsneliais, bet pati pasiekiau, ko norėjau.“
Ar vis dar jauti, kad paskui tęsiasi primojo realybės šou šleifas?
Jis ir pagadino visus reikalus (juokiasi)! Iki šiol man žmonės sako: „Bet tu visai kitokia, nei buvai „Holivude“!“ Žinoma, kad kitokia! Kaip diena ir naktis. Praėjo dešimt metų ir aš nebesu TA Diana. „Holivudas“ man padėjo suprasti daugelį dalykų, įvertinti save, pamatyti, kas iš tiesų vyksta. Aš niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau. Ir žaisti su manimi taip, kaip ten žaidė, nebeišeina. Per tuos dešimt metų daug visko patyriau. Ir pakilimų, ir kritimų žemyn. Nesigailiu, nes toks yra gyvenimas... Atėjusi į televiziją supratau, kad per tuos metus kai kurie žaidimai čia liko tie patys. Jei nori laimėti, privalai nusiteikti ir žaisti pagal taisykles. Tačiau aš niekuomet nelipau kitiems per galvas ir priėmiau tik tas taisykles, kurios, manau, yra teisingos.
Nesvarbu, kiek šokau, tai buvo labai naudinga, neįkainojama patirtis. Aš ne tik išmokau šokti, bet ir radau bičiulių, užsimezgė naujos pažintys. Šokiai man plačiau atvėrė duris – per tuos penkerius metus juk buvau mama, ir tiek... Visą savo laiką, visą save atidaviau Unei, o sportą visiškai apleidau. Netgi kai su šeima nuvažiuodavome į Nidą ir vyras su vaikais mindavo dviračiais, aš geriau sėsdavau ant motorolerio. Per sunkūs buvo man tie kalneliai...
Kol laukiausi Unės ir dar gerus metus po to, kai ji gimė, man visiškai nesinorėjo viešumos. Net apie dainavimą nepagalvodavau...
O paskui gyvenimui pritrūko skonio?
Kiek gali taip?! Rutina anksčiau ar vėliau ima slėgti. Man reikėjo daugiau. Neužteko kasdien pedantiškai sutvarkyti namus, nuvežti Unę į būrelius, pagaminti valgį. Grįžta vyras namo po darbo, o pasigirti nėra kuo: na, namus sutvarkiau, na, valgyti pagaminau... Anksčiau ar vėliau tai darosi nebepakenčiama. Unė ūgtelėjo, man paskambino muzikos prodiuseris, įrašėme vieną dainą, kitą. Jas pradėjo groti radijas, „Saulė“ netgi atsidūrė tarp populiariausių. Surengėme fotosesiją. Viskas lyg ir į gera... Dabar jau ir albumas rengiamas! Kai pradėjau šokti, viskas dar labiau pasikeitė – treniruotės sporto salėje, šokiai du kartus per dieną, įtampa... Net nepastebėjau, kaip penkių kilogramų neliko.
Su Viliumi kartu esate devyneri metai. Penkeri – susituokę. Vis dar laimingi?
Taip! Nuo draugystės pradžios niekur neskubėjome. 2004-aisiais, kai susipažinome, abu buvome išsiskyrę. Susituokėme po ketverių metų draugystės, jau gerai pažinę vienas kitą. Ir Unė jau buvo gimusi... Viskas įvyko natūraliai, paprastai. Nuostabu, kai du žmonės atranda vienas kitą. Tikiu, kad antroji pusė egzistuoja. Kai ji ateina į tavo gyvenimą, niekas neerzina – nei kaip jis kvėpuoja, nei kaip knarkia, jis tau mielas, geras, tu jį tiesiog myli. Štai tada yra ir meilė, ir santykiai, ir supratimas.
Su Viliumi daug laiko esame kartu. Nesakau, kad sėdime už rankų susikabinę ir taip leidžiame vakarus namuose. Visko būna... Juo labiau kad abu turėję kitas santuokas, esama įsiskaudinusių žmonių. Tačiau svarbiausia, kad mums gera kartu, kad suprantame vienas kitą ir palaikome.
Nežinia, kaip dar būtų, jei būtum likusi šokti. Juk romanai tarp šokių partnerių – niekam nėra paslaptis...
O aš visą laiką maniau, kad Vilius manimi pasitiki (juokiasi)! Iš tiesų mums – ne aštuoniolika, esame blaivaus proto žmonės, taigi tokių minčių niekam nekilo. Kartą Vilius pažiūrėjo, kaip mes repetuojame. Tik palingavo galvą, sako: nė neįsivaizdavau, kiek jėgų ir atsidavimo šokis reikalauja, per televiziją viskas paprasčiau atrodo. Žinau, jis gerbia mano pasirinkimą, tik jam buvo skaudu, kai matė, kad televizija suvalgo visą mano laiką. Tačiau iš jo lūpų neišgirdau nė vieno priekaišto. Net suabejojau: gal jam nė nerūpi?! Gali būti, aštrialiežuviai bičiuliai kartais visaip pasišaipo, tačiau man Vilius nieko nėra pasakęs. pasakė ir tada, kai sušokai paskutinį savo šokį projekte? Pasakė. „Na, pagaliau, galėsime vėl būti visi kartu ir džiaugtis vieni kitais...“ – ištarė apsikabinęs. Ir jokių nuoskaudų neliko.
 |
| Gedimino Žilinsko nuotr./Diana Dargienė |
