 |
| Rimantas Bagdzevičius |
Koks Jums buvo šis gimtadienis? Gal kuo nors nustebino?
Kiekvienas gimtadienis yra kuo nors ypatingas. Šis nustebino labai geru oru – išgirdau ir visus paukščius, ir žalumos pamačiau. Mane prisiminė labai daug draugų, daug žinučių su sveikinimais gavau. Gavau ir netikėtą, ypatingą dovaną – atstatomų valdovų rūmų krosnies koklių, dublikatą. Tai man labai brangi dovana, primenanti labai seną Lietuvos istoriją.
Kokios Jūsų darbinės nuotaikos? Anksčiau skundėtės, kad teatre „prastovos“, nėra naujų vaidmenų. Galbūt situacija pagerėjo?
Ne, vaidinu, tos „prastovos“ jau seniai baigėsi, viskas gerai. Neseniai pasirodė spektaklis „Dešimt dialogų apie meilę“, praėjusiais metais sukūrėme „Žmogų iš Lamanšos“. Pastarajame iki šiol pilna žiūrovų. Ir serialuose vaidinu, kaip visada. Mane kartais jau keikia giminės, kad gal per daug lendu į televiziją. Bet ką padarysi, jeigu kviečia, tai smagu.
Kokį suvaidintą vaidmenį įvardijate kaip mieliausią, artimiausią?
Man iki šiol pats mylimiausias Gajevas iš Čechovo „Vyšnių sodo“. Man jis patinka dėl to, kad panašus į mane, toks viduje poetas nevykėlis. Būna gyvenime tokių žmonių, kurie neranda savo vietos, gyvena fantazijomis, svajonėmis. Seniai pastatėme tą spektaklį, tuoj švęsime dvidešimtmetį. Spektaklyje vaidinti tikrai malonu, gera, ten vaidina puikus aktorių ansamblis, Eglė Garbrėnaitė...
 |
| Rimantas Bagdzevičius ir Nijolė Narmontaitė |
Televizija neabejotinai padeda lengvai išgarsėti. Tačiau vaidindamas serialuose ir vesdamas laidas galbūt įžvelgiate ir kokių nors televizinio darbo minusų?
Nežinau, ar aš garsus, ar negarsus, neįdomu man. Man svarbu dirbti ir jei dar atsiranda įdomūs posūkiai, personažai, tai labai smagu. Minusai? Galbūt televizijoje dirbantys žmonės kartais per lengvai į ją žiūri ir dėl to ji tampa tokia plokščia...
Dauguma žiūrovų sutapatina serialų herojus ir aktorius. Ar pasitaikė kuriozų, kai žmonės Jus palaikė Jūsų personažu?
Sėdėjau kartą praeitą pavasarį lauke ant suoliuko, kai pro šalį tėvas nešė kokių keturių metų mergytę ant rankų. Ji sakė tėčiui: „O žiūrėk, Steponas geria...“ Seriale kaip tik rodė mane girtuokliaujantį. Dažnai tokių tapatinimo atvejų pasitaiko, ypač ten, kur gyvena nuoširdesni žmonės, kai tenka susitikti su jais įvairiuose rajonuose. Vilniuje žmonės labiau išlaikyti, santūresni – neprieina pasakyti savo nuomonės, pastabų. Manęs dėmesys nevargina. Kartais malonu, kai vertina mano darbą, tačiau kai pristoja su dideliais patarimais, juk galima ir pabėgti.
Galbūt tarp savęs ir Stepono Žvinio iš serialo „Amžini jausmai“ pastebėjote kokių nors panašumų? Galbūt dėl ko nors savo personažą norėtumėte pabarti?
Panašumų? (juokiasi) Kiekvienas žmogus turi bendrų bruožų. Vaidindamas ką nors įdedu į personažą, dalį savo širdies. Stepono markiai pabart nenorėčiau, bet papriekaištaučiau už atsakomybės neturėjimą. Jis ganėtinai nuoširdus personažas, tik jam vis nesiseka gyvenime. Kai pradėjome kurti serialą, Steponas buvo toks „mužikas“, kuriam vis nesisekė mieste. Bet jis gi „kultūrėja“, ir į teatrą jį yra nuvedusi Angelina... (juokiasi)
 |
| Rimantas Bagdzevičius |
„Naisių vasaroje“ vaidinate suktą verslininką Gediminą. Esate sakęs, kad Jums patinka vaidinti neigiamus personažus? Kodėl?
Labai patinka, nes galiu įdėti tas žmonių būdo bruožo savybes, kurių aš pats nemėgstu. „Naisių vasaroje“ vaidinti man patinka... Ten tas Gediminas toks „chamas“, kurių aš taip nemėgstu. Kalbėjau su serialo režisieriumi, galbūt šiemet man duos daugiau pavaidinti, kad žmonės pamatytų tą blogybę. Ar nebijau, kad mane tapatins su Gediminu? Ką padarysi. Kas nesupranta, kad toks jau mano darbas, tegu sau galvoja (šypsosi).
Esate dirbęs laidos „Ekstarsensų mūšis“ vedėju. Galbūt ko nors pasimokėte iš šios laidos?
Naudos ši laida davė, ypač susitikimai su jos dalyviais. Buvo įdomu dirbti, laidos kūrybinė grupė buvo šauni, susipažinau su naujais žmonėmis. Iš pradžių į tuos antgamtinius dalykus žiūrėjau labai skeptiškai, o kai su tuo susidūriau – su atidumu, atsargumu. Dabar atsargiau vertinu tai, kas man sakoma.
Jūsų dukra Rūta – architektė, interjero specialistė. Kuo užsiima sūnūs Andrius, Rapolas? Ar nepastebėjote jų polinkio į aktorystę?
Dėl Rapolo nieko nežinau, nes jis dabar mokosi vienuoliktoje klasėje ir bus taip, kaip nuspręs – aš jam nežadu reguliuoti. Rapolas turi gerą galvą, jam viskas gerai vienodai sekasi ir galbūt dėl to jam bus sunkiau ieškoti savęs. Nežadu dėl ko nors prieštarauti. Jei norėtų būti aktoriumi, galėčiau jam tik papasakoti, kad ši profesija nėra lengva. Žinoma, jeigu jis to norėtų klausyti, nes kai žmogus pats renkasi, jis kitų nesiklauso. O vyresnėlis Andrius jau pasirinko savo kelią – jis ekonomistas.
Esate užkietėjęs pypkorius. Ar dėl to nesulaukiate žmonos Aušros priekaištų?
 |
| Miglė Polikevičiūtė ir Rimantas Bagdzevičius |
Ne, juk namie aš nieko neteršiu... Antra vertus, pypkės dūmai visai kas kita, nei cigarečių. Su žmona dėl to sutariame puikiai. Gydytojai truputį dėl šio pomėgio pašiepia, bet aš labai daug nepypkiuoju.
Kokiais dar pomėgiais lepinatės kasdien?
Kasdien lepinuosi knygų skaitymu – tai beveik viskas, kas man lieka, nes laisvo laiko nėra labai daug. Dažnai skaitau su darbu susijusią literatūrą, pavyzdžiui, istorines knygas, vadovėlius, monografijas. Esu pervertęs daugybę eilėraščių knygų. Daugiausiai skaitau grožinę ir specialiąją literatūrą, mokslo populiarinimo knygas, taip pat į rankas paimu psichologinių ir filosofinių veikalų. Labai gera sąmonėti, augti, nors ir senas esu.
Kas daugiausiai džiaugsmo Jums teikia gyvenime?
Turbūt tai yra meilė ir darbas (šypsosi).
